Vilnietis, suradęs savo gyvenimo ritmą Utenoje

Toks įspūdis, kad Saulius Auglys Utenoje atsirado lyg ir iš niekur arba nukrito tiesiog iš dangaus. Pirmą kartą jį koncertuojant pamačiau Utenos A. ir M. Miškinių viešosios  bibliotekos salėje. Grojo jis man mažai žinomu instrumentu marimba. Marimba  – mušamasis ksilofoninių grupės muzikos instrumentas, pasižymintis sodriu, švelniu ir žemu garsu. Instrumentas kilęs iš Malaizijos, populiarus Centrinėje Amerikoje (Gvatemaloje, Nikaragvoje, Hondūre). Marimbos muzika, tradicinės Kolumbijos Pietų Ramiojo vandenyno regiono ir Ekvadoro Esmeraldaso provincijos dainos ir šokiai 2012 m. įrašyti į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. S. Auglio atliekami kūriniai padarė didžiulį įspūdį. Prie netradicinio instrumento jis atrodė kaip dievas. Visas pasinėręs į atliekamą muziką. Man pasirodė, kad jam grojant nustoja egzistuoti visas pasaulis.

Antrasis susitikimas su S. Augliu buvo dar keistesnis. Maestro pats susirado mane ir ėmė kalbinti, kad parašyčiau libretą jo kuriamai roko operai apie rezistencines kovas Utenos krašte, o jei tiksliau – Leliūnų apylinkėse. Operos pagrindu turėjo tapti tikras įvykis: 1948 m. kovo 27 d. naktį ties Lementiškio kaimu Vytauto apygardos Liūto rinktinės Beržo kuopos partizanai Mykolas Valančiūnas -Aitvaras, Vaiduoklis (būrio vadas) ir Vytautas Perevičius-Dobilas, nešdami Lietuvos vėliavą, kurią planavo šv. Velykų rytą iškelti  Leliūnų bažnyčios bokšte, susidūrė su NKVD bei stribų būriu ir žuvo mūšyje. Išniekinti laisvės gynėjų kūnai priešais bažnyčią gulėjo numesti kelias dienas. Įdomiausia tai, kad ši fantastiška idėja buvo įgyvendinta! Praėjo dar pusė metų ir ilgai brendęs pokalbis su kompozitoriumi, vienu ryškiausių marimbos muzikos atlikėjų Lietuvoje, įvyko.

 Saulius Auglys-Stanevičius  – perkusininkas solistas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros lektorius, M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojas, kompozitorius, aranžuotojas. Vedė meistriškumo kursus, yra tarptautinių mušamųjų konkursų žiuri narys.

1988–1993  m. LNOBT orkestro artistas, nuo 1993-čiųjų – LNOBT simfoninio orkestro mušamųjų grupės koncertmeisteris. Tarptautinių būgnų ir perkusijos festivalių meno vadovas, Tarptautinių Jono Taločkos vardo jaunųjų atlikėjų konkurso mušamaisiais instrumentais iniciatorius ir vadovas, Didžiojo muzikų parado (2007, 2008 ir 2009) direktorius, Pasaulinės perkusininkų asociacijos „PAS“ prezidentas Lietuvoje. Perkusinio ansamblio „Taba“ vadovas, VŠĮ  „Perkusijos festivaliai“ direktorius, Lietuvos muzikų sąjungos narys. Olandijos kompanijos „Adams“ mušamųjų instrumentų ekspertas Lietuvoje: groja jų pagamintais instrumentais – marimba  ir vibrafonu. Marimbos grojimo meno mokėsi pas L. Maxey (JAV). Stažavosi pas garsų šių laikų marimbininką bei kompozitorių N. Jovan Živkovič.

Įsivaizduokite, aš nieko nežinau apie jus, todėl kaip galima plačiau papasakokite apie save. Ir apie tai, kokie likimo keliai jus atvedė į Uteną.

Gimiau Ukmergės rajone, netoli Užulėnių kaimo, kuriame gimė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Yra ten tokios nedidelės kapinės, kuriose buvo laidojamos trys giminės: Smetonų, Auglių ir dar viena. Mama iki šiol dainuoja chore, tėvukas, kuris jau seniai miręs, turėjo tikrą Dievo dovaną – stiprų ir gražų balsą, bet grojo orkestre. Mano vyresnioji sesuo groja smuiku, ir aš norėjau groti smuiku, bet tėvai perkalbėjo. Įtikino, kad tai nėra mano instrumentas. Pasirinkau mušamuosius ir tuo esu patenkintas. Po vidurinės mokyklos įstojau į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. Ten sėkmingai atsimokiau. Turėjau labai gerą mokytoją Arvydą Vainių. Paskui buvo Lietuvos muzikos akademija. Vėliau čia ir dėsčiau. Ne iš karto. Po kurio laiko. Kai muzikos akademijoje pradėjo dirbti mušamųjų dėstytojas iš Jungtinių Amerikos Valstijų. O juk Amerikos mušamųjų lygis yra aukščiausias.  Nors kaip vėliau supratau, ne viskas ten buvo gerai, bet vis tiek tai buvo Amerikos mokyklos žmogus. Atėjo laikas stoti į Muzikos akademiją, nes jau buvo pas ką. Tiesą pasakius iki to laiko čia dirbę dėstytojai man neturėjo ką duoti. Tik diplomą, o tai nebuvo didžiausia mano siekimybė.  Po vidurinės mane pakvietė į Lietuvos Operos ir baleto teatrą. Šviesios atminties dirigentas Jonas Aleksa norėjo, kad aš būčiau mušamųjų instrumentų grupės koncertmeisteris.  Po keleto metų juo ir tapau. Čia aš praleidau 24 metus, bet atėjo laikas viską keisti ir palikti Vilnių. Iš pradžių buvo labai sunku. Buvau įpratęs suktis visą dieną. Kartais net pavalgyti nebuvo laiko. Bet tai man tiko. Tai buvo mano gyvenimas.

Man atrodo, kad 2014 metais vyko festivalis Ukmergėje. Mus pakvietė į televiziją ir grįžtant iš Vilniaus įvyko didelė avarija. Susidūrėme su didesniu už mūsų automobiliu. Netekau sąmonės, buvau išvežtas į ligoninę. Atsistatinėjau labai sunkiai. Kažkas atsitiko su klausa. Ne, neapkurtau. Ėmiau girdėti kažkaip aštriau. Aš net žmonai sakydavau: ko tu taip trankai tuos elektros jungiklius? Ar negalima būtų tyliau? Teko išeiti iš darbų Vilniuje. Kurį laiką dirbau Vaikų centre kol supratau, kad mano vieta ne čia. Apsisprendžiau iš sostinės išvažiuoti. Ukmergėje man jau nebuvo vietos. Įsidarbinau Utenos meno mokykloje. Čia radau gerą kolektyvą, puikų direktorių ir nuostabius vaikus. Gerai, kad čia atvažiavau. Dabar turiu naujų draugų. Turiu didelę klasę. Atsivežiau savo instrumentus, mokykla nupirko vibrofoną. Šiais metai gal daugiau dėmesio skyriau vaikams ir pats atitrūkau nuo koncertinės veiklos, bet rudenį paruošime naują programą ir vėl koncertuosime. Marimba jau gal nebegrosiu, nes su ja sunku – reikia atsivežti pasistatyti, po koncerto vėl susirinkti. Džiaugiuosi, kad dabar turiu daugiau laiko kūrybai.

Tai gal dabar daugiau apie kūrybą.

Aš rašau dėl to, kad tai man labai patinka. Esu parašęs nemažai pjesių mušamiesiems. Kitiems instrumentams kur kas mažiau. Esu parašęs keletą kūrinių orkestrui. Didžiausia gal buvo roko opera Ukmergei. Tai tolimi Vilkmergės laikai. Žinių apie tą laikotarpį buvo nedaug. Ar tikrai Gediminas valdė Vilkmergės pilį? Taip, jis ten buvo, bet niekas daugiau nežino nieko apie tai. Ir aš pabandžiau tą istoriją papasakoti. Yra anglų istoriko darbas apie tą laikotarpį. Aš juo rėmiausi, netgi  tekstus dėliojau pagal jį. Nesistengiau įsprausti visko į žanro rėmus. Taip, tai roko, taip, tai populiariosios muzikos kūrinys, bet jame yra ir kitų žanrų intarpų. Kai kur netgi klasikinių. Klausi, ar buvo ji pastatyta? Tiktai koncertiniu pavidalu Ukmergėje. Mano santykis su Ukmerge sudėtingas. Mes ten ilgą laiką rengėme festivalius, ir viskas buvo gerai, kol neįsikišo vietos valdininkai. Po operos pastatymo mes pasukome skirtingais keliais. Žinoma, jie galėjo grįžti, pasikviesti mane, bet jie to nepadarė. Aš nesu tas durelių varstytojas. Viskas vyko iki tos nelemtos autoavarijos.

Dabar gal apie naujausią jūsų kūrinį, skirtą rezistenciniam laikotarpiui. Kaip gimė mintis imtis šios jautrios temos?

Geras klausimas. Aš ir pats nežinau. Gal po pokalbių su kraštotyrininku Alvydu Malinausku, kuris ir papasakojo apie vyrų, nešusių Lietuvos vėliavą, žūtį. Reikia kalbėti apie tai, nes tai yra mūsų istorija. Man pačiam tai buvo svarbi tema. Mano giminaičiai kovojo Antano Smetonos ir Taujėnų partizanų būriuose. Buvo koncertinis pastatymas Leliūnuose. Kalbame ir apie tą tikrąjį pastatymą. Bet tam reikia nemažų lėšų. Kažkas turi jų ieškoti. O aš nei laiko, nei noro neturiu. Yra įvairių variantų.

O ar yra daugiau planų, susijusių su Utena?

Yra. Užkabino Utenos dvaro istorija. Jo savininkai susiję su dar keliais dvarais. Lankiausi Jonavos rajone, Vyžuonėlių dvare. Šio dvaro savininkas buvo rusas, bet jis mylėjo Lietuvą. Šviesus žmogus buvo… Dabar reikia rinkti medžiagą, o paskui žiūrėsim kas bus. Norėčiau sukurti klasikinį miuziklą.

Daug metų gyvenote Vilniuje, kur vyksta intensyvus muzikinis gyvenimas. Kaip jaučiatės dabar gyvendamas nedideliame provincijos mieste? Ar nesinori viską mesti ir grįžti į sostapilį?

Man patinka mažesni miesteliai. Tokie kaip Ukmergė  ir Utena. Čia tu gali susikurti savo erdvę. Kūrybai čia yra gera vieta, čia daugiau širdies. Ir vaikai čia geresni. Vilniuje jie daugiau išlepinti, užrietę nosis. Randu kalbą su visais. Uteniškiai vaikai gabūs. Aš čia dėstau mušamuosius ir ritmiką. O ritmika mūsų gyvenimo pagrindas. Reikia išmokyti vaikus atrasti savo ritmą. Utenoje aš jaučiuosi savo vietoj. Prie Vilniaus turiu nusipirkęs žemės sklypą. Galvojau namus statytis. Bet gyvenimas viską sudėliojo kitaip: dabar galvoju sklypą parduoti ir kurtis Utenoje arba šalia jos. Čia net oras kitoks.

Kalbėjosi Vytautas Kaziela

Projektą renia Latga