2025-02-09

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

LINAS UMBRASAS

***

Viskas užrašyta

šešėliuose

jie užrašo viską

kas slepiasi

šviesoje

***

tik niekam nesakyk

toks jausmas

kad mano viduje atsivėrė

naktinio dangaus ertmė

žvaigždės spiegiančios žvaigždės

geldamos klykia

tik mano kūnas tą garsą slopina

pasižiūrėk į mane

juk nesigirdėtų per tokį

riebalinį sluoksnį

aš prarijau šaltų bičių

spiečių ir į mėnulį

staugiantį vilką

jei man prapjautų

pilvą ar išlipęs

vilkas mane suėstų

tikiuosi kad tai tas pats vilkas

kuris suėdė cielą senelę

nes tada ir mane

ne gabalais o visą šiltai

sau suėstų

kol ateis medžiojantys

raudonkepuriai aštriais

pjautuvais ir visą spiečių

išvaduos

prižadi?

***

Penktadienis – trylikta

atpirkimo ožys

ko bijome, tas bus

ko nebijome irgi

***

Vilkėdami vilkėjame

avėdami avėjame

tai kaip savęs neėst

***-

I

Patikėjau kinų kerėtojai

savo skaudulius

palikau mažos krautuvėlės

kampe tarp arbatų

ir auksinių ūsuotų drakonų

tarp kiniškų trumpaamžių

baterijų ir nebrangių

virdulių

tarp matricos

tarp amžinųjų ir beribių

amazonės ir ali baba

medžioklės plotų

ir niekučių

galaktikų

virsiu ramybės arbatą

penkis kart perkošdamas

nusilenkdamas saulei

vėjui ir kalnams

II

mokytojau

išlukštenkit man

dar vieną pranašystę

iš naujo gyvenimo

kokono

padėk ranką

ant pagalvėlės

čia laikrodžio

nereikės

pirštais suranda

pulsą

tavo širdis gera

klausyk ir

girdėk