Dovilė Zelčiūtė

***

Koks ilgas klampus

abejonėm paženklintas kelias

iš vergovės
gal nebuvo taip jau blogai –

nei mirties artumo nei savo menkystės

nejutai

džiaugtis mažais malonumais galėjai
atidėti patį save – Dievo balsą
vėliau kada jo paklausysiu, manei,

kai pasensiu bijosiu nakties kai geismai

nebesems gerklės iki alpulio

o dabar –

jau už brūkšnio

nebegalima rinktis

reikia eiti
iš savo tamsos
pradėti rašyti

Išėjimo knygą

tyliai ir šviesiai

miršta
vergo dienotvarkė

Girdžiu Tavo balsą

keturiasdešimt metų tūkstančius

 sausros valandų                                     

slėnį ir upę matau

miražas ar vėjas?

vakar dar netikėjau

                             dabar

šviečia laisvė man prieš akis

girdžiu

             ji artėja

***

Sėdime greta

juk įmanoma

kažkurioje bibliotekoje

regis kaip visada

kūrybos vakaras žodžiai

žmonės tvanku nors lapkritis

tavo mėnuo žiūriu

į rankas į tas plaštakas

kurias dar galėčiau atrasti

bet jau nespėsiu baigiasi

mūsų valandos lieka

užuominos pakreiptas profilis

sausa pavargusi oda

laikrodis

             ištraukta

užrašų knygelė išplėšta galimybė

kur skubomis
brūkšteli kelis sakinius

krenta pabyra lapeliai renkame

atsiprašai: matai koksai netvarkingas

taip galėjai šįvakar man pasakyti
ir pasakei

vieną sekundę
minioje svetimų balsų

ištarei mus

net jei nebuvo

šito vakaro dviese

***
Išlaisvink mane

iš to kūno

kurio nekenčiu o turėčiau

o turėčiau (?)

gerbti

mes nesutampame

kūnas ir aš

tai kažkas kita

                         ne apie tokią

vienybę svajočiau

nuodėmės nusivylimai tamsa

net senstant

                    jokios ramybės
baigiu paspringti šia laime

va dabar imk ir keliauk iki galo

susigrumki

su baime pasibodėjimu liūdesiu

o juk būna blogiau

būna kad nieko nebūna

tiesiog daug tuščios vietos

lyg temptumei

vos pavelkamą jungą:

skauda juosmenį neramu

pykina degina purto

o gal vėl įsimylėjai

sausa veido oda

pavytusios rankos

penkiolikmetės svaičiojimai

pražilę plaukai

bet gailiuosi atsiprašau
kūno

iš jo į pasaulį

vaikai

kokia aš brangi

mylėsiu mus, Dieve

Mūsų giesmės

Mūsų giesmės į tamsą

mūsų giesmės į tamsą

į tamsą

mūsų giesmės į lapkritį

jau ties slenksčiu

prieš bedugnę

mūsų giesmės kaip verksmas

vaiko ašaros temstant

aš esu įrašyta(s)
buvau

nors ir pasiekiau dugną

čia nebuvo buvimo nevyko

tik metai kaip smėlis

tarp dantų sugirgždėjo

įstrigo

gerklėje mūsų giesmės

mano kūnas vis griuvo

o siela krito ir kėlės

švietė Kristus gruodžio tamsoj

gailestingas netiesinis

mūsų giesmės į šviesą

mūsų giesmės į šviesą

į šviesą

aš veduosi vaikus

jie palydi mane link koplyčios

čia sustosime pauzė

šio pasaulio daugiau nebeliesi

tu gražiai sugiedojai

tą giesmę

vieną kartą netyčia

***

Vis kilau iš to sapno į rytą

kur namų atpažįstamų

                       kontūrai

mano aistros ir baimės

iliuzijos

tu paduosi man ranką žinau

šilko vėjas lydės kasdienybėn

būsim tyliai

kalbėsime niekus

taip bendra pakelės fotografija
palengva

                    Dievo valioj ryškės