Rūta Suchodolskytė-Neniškienė

Medinis eilėraštis

Ž. P. Smalskui

Našlaičiais liko

vilkai Anykščių

vakarais kaukia

balsais mediniais

tarp ryškių šviesų.

Palei Šventąją klajoja

rūškanas kaubojus,

o gal tik tamsus

apsiaustas

su skrybėle

ir šautuvu.

Daug kur jo būta

daug ir girdėta

eilės sudėtos

kišenėj džinsų…

Užsuko vairą

kely vingiuotam

širdis poeto

ant kelio liko

sunku pakelti

nunešt sunku…

Naujųjų Elmininkų Dianai

In memoriam Dianai Šermukšnienei

2024 02 20, antradienis

Savo išėjimo datai

pasirinkai dvejetus –

su balta rože

be pardavėjos nupirkta

atėjau paskutinįsyk

atsisveikinti.

Staiga pasigedau tavo švelnumo,

išminties, gero žodžio, tavo poezijos.

Atvertusi šlapią knygą skaitau:

„Aš numiriau, o jūs nepastebėjot…“

Svarstau, kuriuo momentu

tu išėjai iš gyvenimo

juk taip sunku

išlikt nesumedėjus

ištiesus sparnus pleventi sapnais…

Ne, tu buvai gyva, usnyte,

mylėjai, toliau skaitau

vartau dzen raizgalynes

pralekiu Baranausko aikštės

šviesos burbulus

Šventąją plėšiančią

šalčio ir ledo odą –

medžioklės deivę pasitinka

mediniai vilkai

našlaitės pelėdos

apvalaina pilnatis.

O kaip norėčiau

dar pabūti gyva ir prabudusi!

Žolės giesmė – iš žalumos į tylą

Žolė pragysta

vaiskiais lapais

žydėjime gegužio

mes mindom ją

bet ji nepyksta

truputį susigūžia

rasos karoliais rytą verkia

juos auksina šviesa.

Žolė kraujuoja

kai ją pjaunam

o mums patinka

jos syvų kvapas

aplinkui muzika žoliapjovių

mechaninių šienpjovių daina

žolė numiršta

bet vėl atgimsta

nuo žemės stiebiasi

liauni stiebeliai

tokia žolė jau nieko nepriglaus

nei paukščio lizdo

nei drugio vikšro

tuščia lyg sausas miškas

ji suteikia tik žalumos iliuziją

smaragdas jos dirbtinis

o auksas palaidotas po šaknimis.

Einu ieškot žolės laukinės

kuri pavargusi pati nulinksta

o keliasi su saule, su žiedais

priglausti drugį

boružių šeimyną

paslėpti paukščio lizdą

skruzdžių namelius

šios žolės dosnioj tankymėj

rasi pievą:

žemuogių koralus

rasakilų saldumą

užslėptą gyslotį

ramunių baltą šokį

lingavimą papurgalvių smilgų

šioj gyvasties tvirtovėj

žolė jau tampa nebe žole beveide

o tūkstančiais balsų, veidų ir kūnų

ji juda, knibžda, kirba, čirška ir banguoja

ją vėjas neša vilnimis

ji – karalystė augalų, paukščių ir žvėrelių

dosni kvapais, garsais ir vėjo ošimu.

Krokulė

Kalbantis vanduo

iš Krokulės šaltinėlio

kur Dievulis mato

visas mūsų mintis

sako Konstantinas.

Aš tamsiame debesyje

net nepastebiu

Jėzus ar Marija

iš akmens

rymo apreiškimo vietoje.

Nė viena aukšta pušis

nepaliesta vėtros

Poviliukas bėga tikrinti

šaltos srovės gelmių.

Šalia – moterėlė

ji mus čia atsivedė

davė bambalį

vandeniui

už  kurį paskui apibarė

žmogus, nutaręs pabūti šalia

aštuonetą metų –

neatskyrė plika akimi

kad butelyje nuo

kriaušių limonado –

kalbantis vanduo.

Širdis neturi pakuotės

man pasakė tiek daug

pasijutau turinti dovaną –

kad ir kokie išorėje

pakiltų vėjai

viduje tvirta ir ramia

šerdimi

rupia žieve apsigaubusi

storėsiu lyg ta pušis

pilna sakų ašarų

nenulenkiama

Dievo buvimo.

***

Kelias – vingiuotas

su netikėtumų

duobėmis

pykčio ir neapykantos

akmenimis

paspęstais spąstais.

Einu, rankioju

erškėtrožių šakas

kad galėtų praeiti vaikai

kad jiems būtų minkštas

smėliukas

su švaria

gaivaus vandens

pakrante.

Leidžiasi plunksnos

švelnumo angelai

glosto mano įdrėskimus

odos žemėlapius, miestus

kūnas gyja nuo lengvų prisilietimų

meilės jėga – beribė

lyg banga vandenyno

užkloja akimirkai

kurioje susikuria pasaulis

pasakiškai šviesūs

rūmai vandens

ten aš, ten jie

manęs nebelieka

tik purslai

amžiname danguje

veidrodėjančiam…

Nuskendęs vėjas

Vijausi vėją

lyg kirpėją

kedenantį žalius lapus

jisai prie ežero

nuskriejo

ir kuojoms pakuteno

pelekus.

Nuskendo vėjas

ar girdėjai?

ir groja vandeny varpu

tiek daug papasakot galėjo

tiek daug pritaukšt

šakoms niekų…

Tylos pabūgę

išskrido paukščiai

ir pynė trelių ir gamų pynes.

Tik, gaila, vėjas negirdėjo

ant dugno kriauklės delnuose.

Išniro valtis

ramiai irklavus ežero stikle

kabliukas slieko paragavo

ir blykstelėjo kuoja nejučia.

Ištįso valas, švystelėjo žvejas

ją debesims aukštai

tik debesys jau prasisklaidė

žvaigždės mirksėjo įprastai.

Dabar ir kuojos akis ten blyksi

ji vėjo muziką dar girdi

ir laukia palydėto su varpais

šnopuojančio saldaus ošimo

užplūstančio rytmečio gaiva

kur susitinka dangaus

ir ežero horizontalė

ties irklo rodyklės vertikale.

V. Kazielos nuotr.