Daiva Molytė-Lukauskienė

***

Ir vėl lyja ir liūdnas lietus

plauna langus palangę ir gatvę

ten už stiklo audringa

ir tolsta viltis

degant gatvės žibintui

raudona

tarsi šauktų sustok pasilik neišeik

ties riba

šitoj sankryžoj siaučiantys vėjai

geltonuojantys lapai

ir juos nuo šakų nudraskys

išvolios ir supūdys

ruduo

metų virsmas ir laiko kaita

mes artėjam bet mūsų nėra

paskutinėj eilėj esi pirmas

Šviesoms riaumojant

Vėjai, medžiai ir mašinos –

trapi būtis trapus buvimas.

Po šiuo skliautu,

visatos paukščiai,

paaugliškos aistros ir jausmai,

virtualioj erdvėj įgavę prasmę.

Gyvenimą sapnuojantys gyvena.

Ir po nakties, išaušta

dar viena diena.

Tarsi knyga be lapų,

be puslapių, be vėjų, be

užuovėjų…

Senoji pirtis virto malkine

atvėrus duris į kitą pasaulį

oras skverbdavosi gilyn šnervėmis

iki pat smegenų.

Kaustydavo mintis, užgniauždavo kvapą…

Mano prosenelė Tamulevičiūtė –

Karolina Čiurylienė

buvo pribuvėja.

Nuo gimimo žinojau

pirties, kurioje į šį pasaulį ateidavo vaikai apeigas.

Mums niekas to nesakydavo.

Neleisdavo praskleisti paslapties šydo.

Bet toji malkinė,

saugojusi medinį kuparą su grūdais,

drėgnais lietpalčiais, žibaline lempa,

dviračiu, pjūklu ir kirviu,

aštria atminties briauna nuolatos primindavo…

Takelis nuo ąžuolo…

Tamsieji labirintai apaugę vešlia laiko žole,

kartu su genetine informacija

neriasi iš jausmų skafandro ir nuogo kūno,

pridengto nuodėmės išpažinimu,

nekasdieniškai kasdieniška būsena,

tipenant pro ąžuolą, pro vištidę,

į senąją pirtį malkų…

Moterys tuo metu gimdydavo daug vaikų.

Draugėje

Kas kartą piešiu tave

Palinkusią

Kas kartą regiu atminties

Ryškiose vizijose

Atkeliaujančiose iš mažos

Vaikiškos paslapties – sekreto

Po skaidriu stiklu

Laukinių našlaičių žiedai

Pastelinėmis blankstančiomis

Dėmėmis atsikartoja

Ūkanose skęstanti praeitis

Kai nubrėžiu brūkšnį

Neskauda jau nieko neskauda

Nėra dieglių įsimetusių

Į stuburo slankstelius ir šonus

Tik toji moteris

Vienintelė iš daugelio

Praeities dabarties ateities

Po stiklo šuke išdėlioja

Visus pasaulius

***

Karščiu alsuoja akmeninė aikštė

Aštrus ir laikinas laukimas

Rugpjūčio saulė dega akyse veide

Ir skleidžia šilumą įkaitintas akmuo

Liepsnoja vasara

O  pilkas miestas sugeria žingsnius

Triukšmaujanti minia

Artėjant rudeniui išnyksta

Kartais prisimenu tave

Regiu save

Ir veidą mintyse piešiu

Išraižau karštyje alsuojantį

Portretą 

***

kava juoda užlieja karamelinį peizažą

hieroglifais akmenyje

iš žemės įsčių sumolėjančio buvimo

dėliojant kasdienybę

būti vėjų apsupty 

liepsnoti ugnyje

ir vandenų miražuos skęsti

taikaus laukimo taikoje

mįslėjanti kelionė tęsiasi

o jūros bangos švelniai glamonėja kojas

ir šalta srovė įtraukus

išmeta  į krantą lyg smėlėtą žuvį

iš kito tūkstantmečio kitame laike

***

Miesto autobuso vairuotojas

Negali pakęsti keleivių.

Labas rytas. Laba diena. Labas vakaras –

Uždrausti žodžiai jo kietai suspaustose lūpose.

Gipsiniai veidai, apšepusios barzdos.

Vairuotojas spaudžia greičio pedalą.

Vairuotojas spaudžia stabdžių pedalą.

Stovinčios  moterys krenta it bulvių pilni maišai

Ir rieda į nežinią, tarytum į kitą pasaulį.

Ten išveža vienas vienintelis miesto autobusas.

Garsiai skambant gedulingam maršui

Dejonės pripildo nenusakomą erdvę,

O pikti kontrolieriai, pilkais drabužiais,

Įsakmiai paliepia išnešti kūnus

Ten, kur tenka sumokėti baudą.

Naujųjų metų rytą naujas kvitas

Išrašomas visiems keliaujantiems į nežinią.

Visiems išvykstantiems…

***

Nenoriu atsidurti užburtame rate,

užsikonservuoti tarsi stiklainyje,

pažįstamas skonis, stilius ir kvapas

dvelkia nuobodybe ir nemokėjimu, o

gal mokėjimu ir žinojimu,

tarsi toji kelionė, kosmoso dulkių buvime,

kuriant savo istorijas,

praskleidžiant nežemiškos gyvybės šydą.

Ištikimiausioji vienai idėjai ir vieninteliam vyrui,

išnykusiam beribėse erdvėse,

o gal pasilikusiam svetimam mieste,

už lūšnos kampo, įstrigusiam vienoje teoremoje,

viename filme, nuotraukoje, socialinių tinklų vergijoje,

gravitacinių bangų mūšoje…

Arogantiška būtis ir tyla. Pasilieka tik mitai.

Kelionė tęsiasi, kelionė įpusėja.

Verčiu puslapį po puslapio ir liejasi raidės, žodžiai, sakiniai –

padrikos mintys

užrašytos drebančia ranka užpildo egzistencinį buvimą.

Užburtas ratas.

Tavo kerai, tavo liepsnojantis laikas sodriai ištapytoje drobėje,

prūsiško buvimo aidas šioje žemėje,

dengiantis raudonomis čerpėmis senamiesčio namus.

Tavo žingsnių aidas, tavo žvarbus balsas virpantis šiaurės vėjyje.

Nenoriu atsidurti užburtame rate. Bet jau esu.

Esu šioje erdvėje, šiame miesto namų kieme,

regiu griaunamo gyvenimo sieną, ardomus pamatus.

Kas dieną sproginėjanti tyla cemento luitais byra žemėn,

suvirpindama ramų ir patogų gyvenimą.

Ir taip diena po dienos.

Atsivėrusi tuštuma tampa nauja plokštuma

be praeities, be istorijos.

Purvo duobėje tik varlėjantys garsai – duetai, tercetai.

Tarsi gruntas drobei,

Dekoratyvinis pano, ant trupančios amžiaus sienos.

V. Kazielos nuotr.