Jūratė Sučylaitė

Iš nakties vystyklų

Į nakties vystyklus manęs nesusupo, 

saulės marškinėliuose gimiau,

turėjau būti taškas, pabaiga istorijos

mamos ėjimo ledo skardžiais.

Meškutis mena: taip ir buvo,

kol nesustojo laikrodis namuos. 

Nakties vualis uždengė veidrodį,

mamos, močiutės akis.

Tyla spygliais erškėčių

į žmonių širdis rašė mano dalią,

atodūsiai rožėmis krito tenai,

kur ėjau ir nešiausi meškutį.

Tėvo kostiumu

saulės spindulys apsivilko,

dieną į mane žiūrėjo,

naktį pavirto žvaigžde.

Iš nakties vystyklų kaip žaltys

iššliaužė mano vienatvė,

ir dabar ji sergi mane,

tik nebeseka pasakų.

MIGLOTA DIENA

Nutilo laikrodis, stovi,

saulė už debesų užuolaidos.

Matinė šviesa geriasi į mane,

kaip bangų purslai į kranto smėlį,

kaip lietaus sauja.

Miglų draiskalai plevena, skrenda pavėjui

kaip išplėšti knygos lapai, išblukę laiškai,

pailsę ant šakų pakimba,

žemyn leidžiasi kaip skaros.

Jose ryškėja akys

močiutės, mamos, barzdoto dėdės.

Akių daugėja. Akys sutiktų žmonių,

akys išėjusiųjų, niekada nesugrįšiančių.

Akių koliažas, laiko koliažas

trūkinėja, dalijasi į mažas skepetaites,

glunda prie šiurkščios medžio žievės,

susitraukia į taškelius, kryželius.

Kažkas spusteli mano pečius

ir atsitraukęs per žingsnį

nematomas kvėpuoja į veidą

lyg prašytų įkvėpti, pabusti,

sugrąžinti laikrodžiui kalbėjimo galią,

prisukti save kaip vilkelį

keltis, virti kavą, eiti į ligoninę,

biblioteką, rašyti, įsikabinti į rašomą puslapį

kaip į numestą gelbėjimosi ratą

ir dar nenuskęsti laiko verpetuose.

Į langą  vėjo šuoras atsitrenkia,

ryškėja kambarys lyg bundant iš miego.

Kaip vaistų dėžutę nuo stalo imu

sieninio laikrodžio raktą.

Metalo kilpelės viena prie kitos –

nėrinys laiko vingių.

Rakto galvele, mano plausteli,

tu nugrimsi į dugną,

neišplukdysi į rytdieną obelų baltumo,

mano žiedus nuvirino šalna.

Pirštais šildau rakto metalą,

suku sieninį laikrodį.

Iš širdies išėjo mažas žmogelis,

riša burės virves

prie laikrodžio rakto kilpelių.

Vidinė žemė

Istorija, kurią pasakoja bufetas

su trimis karūnomis ant galvos,

su kinivarpų išlandžiotais takais

jo mediniame kūne

tėra vėjo dvelksmas.

Atidaromų, uždaromų durų girgždesys,

verčiamų knygos lapų šnarėjimas

tėra vėjo dvelksmas.

Aš gaudau vėjo dvelksmą,

jo nešamų istorijų smiltelės

įstringa į mane kaip į tinklą.

Sunkios istorijos traukia sunkias,

lengvosios tyvuliuoja tarp jų –

taip manyje atsiranda žemė ,

besigrumdantys klausimų kalnai,

dangų atspindinčios upės.

Jau būtų laikas sijoti perskaitytas mintis,

iš atrinktųjų, šviesių ir teisingų, kurti save,

o aš lyg ką tik gyventi pradėjusi

dar gaudau vėjo dvelksmą, visas smilteles.

Vidinės mano švelnumo upės

apsemia peršauta maldaknygę,

po muziejaus grindų stiklu rėkiančius batus,

vidinės švelnumo upės drumsčiasi, senka.

Vidinėje mano žemėje vis daugiau dykumos.

Ledėju. Vis rečiau mane atšildo

sutiktų žmonių spinduliai. Sunkėju.

Esu anomalija, seniai atradau

vidinę žemę, upes ir miškus,

bet iki šiol  nestatau gynybinių sienų,

tebegaudau vėjo dvelksmą.

Pailstu, naktimis išeinu į sapnus,

paskui vėją lekiu į vakaro žaras.

Nubundant ryto spindulys

atsitrenkia į stiklą, neįeina vidun.

Ir iš kur tas juodumas mano languos?

Pavirstu į kempinę. Savimi purvą valau –

taip atrandu ribą

tarp naikinimo ir  kūrybos,

taip skaidrėja vidinės mano upės,

taip į vidinę mano žemę

vėjas atneša smiltelę

iš daraktoriaus pamokos Vargo mokykloje.

Viskas kartojasi

Viskas kartojasi,

aušta ir temsta,

tos pačios žuvelės nardo

stikliniame akvariume.

Išžvejoja maištingas mintis,

kitos pačios pridūsta.

Nuo sienos iki sienos

jaunystė, eilėraščiai, žuvys.

Kasdien įpučia oro,

laisvės nemirti,

sapnuoti miražus.

Viskas kartojasi,

aušta ir temsta,

tos pačios žuvelės nardo

stikliniame akvariume

ATODŪSIŲ VALTYS

Sėdėjau prie durų į Vakarus,

už beržo, krūmokšnių, ramunių

liepsnojo diena.

Ji jau buvo lengva,

be aistrų ir dvejonių,

ji jau buvo išdegta raudona plyta

šventiems sielos namams.

Padangėje plaikstėsi vakaro vėliavos,

vėjas laukais nešiojo žinią

apie kelio į amžinybę sutrumpėjimą

vienos plytos ilgiu.

Bokšte sugaudė varpas,

žmonių balsai apsigaubė dainų skaromis,

nubrido per pievą, sėdo į atodūsių valtis,

išplaukė saulės taku į temstančius vandenis.

Varpas gaudė. Aidas sklido iš ten,

kur nuplaukė valtys. Širdies tvinksniai

tarp varpo dūžio ir jo aido

karpė tylą ilgesio žirklėmis.

Siuvau tylos maišelius – gaudykles,

gaudžiau vakaro dvelksmą,

saulės gaisus kaip laiškus skaičiau,

laukiau žinutės iš ten, kur nuplukdė dainas

atodūsių valtys.

Tolumoje šviesėja burės

Prieš mane šviesėja burės –

lengvėja dangaus akvarelė,

už manęs – švino debesys,

šniokščia praeitis.

Kai mamos sparną nukirto,

aš priaugau prie jos,

taip plasnojome, skridome,

taip eilėraščius rašėme.

Sudeginau ne eiles – skausmą

gyvenimo, kurį braukėme,

rašėme iš naujo, iš naujo.

Tebegraužia gerklę dūmai.

O praeitie su vanago snapu,

kodėl ratą suki virš manęs?

Sudeginau randą, akligatvius,

baimę kalbėti.

Tolumoje šviesėja burės,

laisvės trimitai virš jūros.

Gintarėliai prie kojų atsimerkia –

akys saulės, gelmės ir vienatvės.