2024-04-20

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Kas lieka anapus žodžio

Tomas Vyšniauskas

Vainius Bakas. Tylos fonetika. Eilėraščiai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. 136 p.

Pozityvioji termino „tyla“ prasmė galėtų būti triukšmo antonimas. Tačiau nuneigus garsą iškyla grėsmė netekti jo funkcijų, susijusių su komunikacijos (kalba) ar emocinės išraiškos (muzika) materializavimu. Eilėraščių rinkinio „Tylos fonetika“ (2021 m. išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) pavadinimu poetas, literatūrologas Vainius Bakas tarytum sufleruoja skaitytojui, jog knygoje bus gilinamasi į šio nuščiuvimo reiškinio gebėjimą neprarasti minėtų savybių ir galimybe tapti svaria bylojimo forma. 

Pirmuosiuose knygos eilėraščiuose („Tylos fonetika“ ir „Grįžtamieji ryšiai“) pabrėžiamas tylos, kaip substancijos, įvairialypiškumas: viena vertus, ji gali būti atsvara triukšmui, užgožiančiam trapesnius procesus („Taip tyliai kalbu kad girdėtųs kaip skleidžiasi rožė / kaip gilų viduržiemį pumpuras vyšnios praplyšta“ (p. 9), kita vertus, tyla yra ir neištartas žodis („pasaulis į žodį atgal / kuris buvo pas Dievą“ (p. 11), vakuumas, absoliutus niekas. Vakuume ne tik sunyksta tai, kas bloga, bet ir neužsimezga gyvybė. Be to, triukšmas gali būti ir pozityvus – užgožti neigiamus būties aspektus ar nukreipti mintį nuo blogos emocijos: „o tyloj nejauku nes girdžiu kaip širdis ima plakti / išsigandus kažko ir pavargęs vėl perkaista protas / ir nutrūksta seka rodos tūkstantis pirmąją naktį / vis dar skamba ore paskutinis akordas sugrotas“ (p. 73). Verbaliai neįvardintas reiškinys tarytum pristinga realumo, neįsidaiktina. Lygiai taip pat kaip ir emocija, jausmas ir poreikis negali būti visavertiškai išreikštas be garsų: „nežinau ar suprasi mane / iš pusės lūpų“ (p. 22).

Galbūt skirtimi tarp tylos prasmingumo ir skirtingų įtakų galėtų būti reiškinio kilmė? Juk vienaip skamba žmogaus (ar jo rankų darbo instrumentais) išgaunami garsai, bet kitokį skambesį turi Kūrėjo dvelksmas: „už rojalį gražiau / lyjant skamba skardinė dėžutė“ (p. 25). Kita vertus, įžvelgus aplinkoje vykstančių procesų vienį, tie skirtumai blunka ir visa atrodo tarpusavyje susiję kalbinėmis gijomis: „iš žemės grumsto per žodį brangų / tik taip užaugo žmogus į žmogų / nuo tavo lopšio ant mano rankų / iš mūsų paukščių kalbos išmoko“ (p. 37). Pastebimas ir žodžio (ar jo dalies) įvairialypiškumas ir jo įtaka individo integracijai į supantį pasaulį. Eilėraštyje „Raktažolės“ žodžiu „raktas“ išryškinimą individo–kosmoso vienio pajauta: „Į žemę raktikauliai / iš žemės raktažolės // taip kas kartą užsirakinam // taip kaskart įsileidžiam“ (p. 40). Taip tarsi atskiriamos materialaus objekto (rakto) ir jį apibūdinančio žodžio reikšmės (etiketei, pavadinimui priskiriamos savarankiško egzistavimo galimybės). Taip pat pastebimi ir objekto bei jo apibūdinimo veidrodiniai atspindžiai – kartais terminui „žodis“ apibūdinti taip pat reikalinga realių daiktų ar reiškinių pagalba: „Mano žodis – sužvarbęs / žvirblelis // atsimušęs į veidrodinį / tavo daugiaaukščio / langą“ (p. 46). Galbūt dėl to knygos eilėraščiuose raidė tampa lygiavertė garsui. 

Dievoieška knygoje pasireiškia per aplinkos stebėseną, per Visuresančiojo potėpio pajautą supančioje gamtos procesų aibėje. Dažname eilėraštyje blukinama skirtis tarp individo ir gamtos, tarytum trinamas žmogaus visagalybės mitas, tuo pačiu ir niveliuojamos prigimtys, taip leidžiant pajusti pasaulio vyksme ir procesuose tą patį Kūrėjo valios dvelksmą: „juk šitokį gruodį užšąla ne upės – mes patys / paklydę tarp skaičių tarp datų gyvybės – mirties // tarp jų tik brūkšnelis – ten visas gyvenimas tilpo / nuo įsčių vandens iki noro panert kur gilu / tenai kur ramu vien tik upės užšalusi kilpa / kaip deimantas blizga ir žėri po tavo kaklu“ (p. 56). Reiškinių harmonija, gyvybės, gamtos vyksmo stebuklai stebimi su pagarba, švelniai sakralizuojami. Savaiminis veiksmas tampa reikšmingesnis už bet kokius žodžius: „dangaus avinėliai akyti / atneša vakaro lietų / taip noris tiek daug pasakyti / bet lieka tiesiog patylėti“ (p. 74). Rinkinio sonetuose magiškojo porinančio žodžio „du“ jurisdikcija išplečiama nuo siauro kontretaus objekto iki abstrahuotos ir sakralios Meilės.

Aukščiausiojo valios pajauta, gamtos procesų stebėsena, erotinių intencijų eliminavimas tarytum sutaurina ir pakylėja jausmą į Šviesos teritoriją: „nelyg stebuklas – žiemą skleidžias gėlės / kurias laikau į šviesą tau iškėlęs / ir tavo šaltos rankos išsities // taip kaip žali daigai į aukštį tiesias / į visą laiką padalytą dviese / į ryškią šviesą tolimos žvaigždės“ (p. 101). Tiesa, ne visada asmenybės integracija į aplinką nulemia laimės pojūtį ar pilnatvę. Dažnai kančia būna būtinąja transcendentinio virsmo ar nušvitimo sąlyga: „kai akmenį savam delne suspaudžiu / iš jo lašėti gyvas kraujas ima / ir visa kas džiugu ateina skaudžiai / per žiemkenčius ir jų prisikėlimą“ (p. 69). 

Rinkinio tekstuose gausu intertekstų, nuorodų į Biblijos, Antikos, mitologijos, tautosakos, meno istorijos, kūrinių siužetus ir (ar) personažus. Nemažai literatūros raidoje dėvėtų (iki sunešiojimo) įvaizdžių (sparnai, žvaigždės, naktis, kraujas, žiedlapiai, mėnuo, debesys, paukščiai ir pan.). Tačiau iš tų girdėtų įvaizdžių eilėraščiuose vis dėlto susigeneruoja įdomesnis minties vingis. Emociniame fone vyrauja nostalgija, romantikos atspalviai. Senkančio laiko pajauta, materijos laikinumas, anapusybės dvelksmas pastebimas ne viename tekste. Nemažai rimuotų eilėraščių, o ir verlibre stipriai juntama ritmika. Kraštutinumų, maišto, inovacijų ar eksperimento mėgėjams gal ir nebus dėl ko ploti katučių, tačiau knyga turėtų patikti pasiilgusiems išjaustos, klasikos dvasia alsuojančios, kertines eilėraščio savybes (dėmesį estetikai, ritmikai, emocijai) atspindinčios poezijos. 

V. Bako „Tylos fonetika“ – knyga apie reikšmių skambesius, apie daikto funkcijų ir jo reikšmingumo atskyrimą orientuojantis į emocinius reiškinių atspalvius. Pabrėžiant aplinkos individo tarpusavio ryšius, asmens jausenų ir gamtos vyksmo veidrodinius atsispindėjimus, pastebint žodžio įvairialypiškumą, pasaulyje vykstantys procesai tarytum sutalpinami vientisame būties paveiksle su aiškiais Kūrėjo potėpiais. Senkančio laiko pajauta, materijos netvarumas lemia dramatiškus tonus egzistenciniame apmąstyme. „Jeigu gylmatis sieloj nepasiekia dugno deja / jei kaip amžius sidabro man praslenka gal tik minutė / ir sunkesnė tyla ir gėla pasiliekančiam būti / nors išėjus kažkam vis dar lieka šviesa viduje“, – tikėjimo ir vilties svarbą išlikimui konstatuoja knygos lyrinis subjektas. Ir praauga Žodis tylos drobulę.