PROKURORAS
Aš Lietuvos pareigūnas bet ispaniškai procurare yra siekti
ir būdamas prokuroras aš pailsdamas ir nepailsdamas
siekiu savo įsivaizduojamo teisingumo kuris turi būti
bet kaip guma nuolat veliasi ir vartosi
burnoje kaip karvelis vartiklis pakimba ore
aure jis kaip laivelis vartosi audringoje jau surinktų
įrodymų jūroje
kai man pavartojus ne tą žodį
su visais įtariamojo vaikais sutuoktinėm ir nekilnojamu
turtu gali nugrimzti į dugną o mano pareiga
rūpintis ir jais nes
lotynų kalba procurare reiškia prižiūrėti
nors ne vien to aš siekiu sieku sugriebdamas stambią žuvį
apgraibomis atsijodamas teisybės grūdelį
nusikaltėlio lūpose
kaip samurajus užsimodamas kardu
prieš jo tariamą alibi nes kiek tokių tariamų girdėjau
kaip Ali Baba ištardamas atsiverk kalne
kiek tokių atsivėrimų buvo dėl turtų
kuriais manęs neįmanoma papirkti nebent su artimais
draugais besigarinant pirty kad po jos tektų šokti į
nepermaldaujamą ežero pažeminimą
žiaurią pirtį
aš užkuriu įtariamajam priremdamas jį tyrėjų
surinktais daiktiniais įrodymais jeigu pats nesuspėju
nes kartais mane kur nors kviečia
kaip pavyzdžiui šiandien
į mokyklą kad papasakočiau apie prokuroro profesiją kuri
dar daugiau neapčiuopiamų bitkoinų šokteli
mano paties akyse
aš žinau kad turiu būti geležinis kaip geležinės už nusikaltėlio
nugaros užsiveriančios kalėjimo durys
mano mąstymas analitinis
ir su politika neturi nieko bendra bet aš žinau iš kur vėjai pučia
skaitydamas ką paparaciai rašo apie mano kuruojamą bylą kurios
aš nekomentuoju šiandien išduodamas orderį kaltinamojo
bendro suėmimui
aukoju šią nusikaltėlio išperkamąją auką kad permaldaučiau dievus
net jei nesu tikintis valydamas nuo švarko numanomus pūkus
ir trupinius prieš paskelbtą teismo posėdį nes trokštu apsivalyti nuo visų
mano ištariamų užkardymų ir sulaikymų
tragiškų nužudytųjų pozų ir jų vaikų ašarų
kraujo ir negailesčio
nuteistojo ateičiai
tai voratinklis tai cosa nostra kurį
man lemta
išardyti ir aš turiu ginklą saugodamasis kad nebūčiau nušautas pirmas
kai suku pro prekybcentrį arba privažiuodamas prie savo namų
kad dar nekrisčiau į glėbį duris atvėrusiai žmonai ir dviem
mažamečiams vaikams kuriems kaip geležimi kaustytas seifas
net to norėdamas
ne-at-si-ve-riu
2021.02.04
VETERINARĖ
Viens po kito žmonės atveda šunis
turi jie aukštos temperatūros
reiks po adatą suleist jiems į šlaunis
nepriklausomai nuo veislės ir natūros
o nuo ko pakilus temperatūra
gal miškuos jie pabuvojo: babeziozė
kraują ištiriu: kitų vaistų nėra
jie pasyvūs ir laukan neišviliosi\
sako šeimininkai jų išblykšdami
nieko nebeėda vandenį tik laka
taip ir turi būt sakau visai rami
vis paglostydama haskį mėlynakį
paaiškėja kad pakirto jį liga
ir net kepenis jinai yra palietus
tad ir gydymo procedūra ilga
viską greit reikės daryt bet sveiks iš lėto\
jei pačia paskutine galimybe
šeimininkas jo pasinaudos tik kraujo
perpylimas jam padėtų ir nebe
haskio pastangų su mikrobu kariaujant
viską viską šeimininkas jo darys
ką liepiu kad numylėtinis atkustų
ir kad jie abu pro klinikos duris
į jiems įprastinį vėl sugrįžtų būstą
aš veterinarė dievas aš šunų
jie klausyt manęs nenori bet paklauso
kai jų nesibaimindama prieinu
pakasydama kuriam nors meiliai ausį
jie taip pat kaip žmonės turintys ligų
kenčia inkščia o žiūrėki ir pasveiksta
dievas aš gyvūnų ir man taip smagu
tinkamiausią kiekvienam surasti vaistą
2021.02.13
ILIUZIJA
Kad mes čia esam vien tiktai iliuzija
Dar dega elektra dar tebeliudija
Kad sėdime šeimos mes apsupti
Po milijono metų o ateivis
Į žmonas pasiėmęs mūsų deivę
Dar niekados nebuvo taip arti
Dabar jisai iš Andromedos žvelgia
Tačiau nusisuka nuo mūsų valgio
Atstūmęs nuo savęs minties smūgiu
Kiekvieną mūsų kiaurai skrodžia
Tačiau neliepdamas prasmegti skradžiai
Šypsniu palydi draugiškai smagiu
Kiekvieną mirksnį mes iš Andromedos
Taip pat pastebimi kaip matom medį
Net po milijonų metų nuolatos
Nes laikas begalinis ir šis mirksnis
Yra visur ir niekur neištirps jis
Ir visada yra o ne atsikartos
2022.03.18
SKAUSMAS
iš skausmo klykiama arba verkiama arba tylima
taip sukandus dantis lyg tas kuriam skauda
dar pirmykštis žmogus per milijonus metų
nuo kalbos dalybų
skausmas neperduodamas kaip estafetė
kai skauda kenčiu aš
vienintelis toks kuriam skauda
ir niekas kitas
galì net įsivaizduoti
kaip man skauda
bet nepašviesi prožektorium į mano skausmo receptorius
lyg viešbučio receptūroje kai dingo elektra
nes dingo viskas
net ir prožektorius
aš tiesiog kenčiu ir kenčiu aš
toks vienintelis
o kai įsivaizduoji kaip aš kenčiu
net ir tau pasidaro bloga
nesmagu nesaugu ir nemalonu
bet įsijungia tavo savisaugos
gynybos ministerija
kurios biurokratiniais koridoriais
skausmas nepajėgus net slinkti
ir tu gali atbukti nuo jos neįmanomų reikalavimų
bei begalinio dokumentų stumdymo iš vienos krūvos į kitą iš vieno kabineto į kitą
bet
skausmas neatbunka pjaudamas ne tik buku peiliu
bet ir aštriu lyg kėsintųs į tavo gyvybę net ten
kur tai atrodo neįmanoma
skausmas neturi laiko išmoningoms metaforoms
jis tiesiog skauda
jis yra jausmas
tik vienas iš dviejų žodžių mūsų kalboje
su kuriuo skausmas rimuojasi
dar būtų žodis skautas bet
jis lyg iš puošnios operos
prieš nuogą klykiantį skausmą
ir beveik nusikaltimas jo akivaizdoje rimuoti
nes rimai sutvirtina eilėraštį
nuo pat pamatų ligi gotikinio siaubo bokštelio
bet juk neįmanomai nežmoniška tvirtinti skausmą
ir aš norėčiau kad net iš kalbos išsinešdintų šis žodis bet
kitas rimas yra žodis gausmas
kurį savyje privalo jausti milijardai žmonių
nes kiekvienam jų
tokiam vieninteliam
skauda vienodai
2022.03.15
Man skauda netyčinį kojos lūžį bet Dieve
koks niekingas šis skausmas
palyginus su Ukrainoje visai galūnių netekusių
arba nuo bombų skeveldrų žūstančių žmonių kančiomis
kai aš nuo savo žaizdos geriu vaistus juk jiems ir nuo žaizdų trūksta vaistų ir net niekada neužsitrauks nė vienam jų
visai šaliai priešo tyčia sąmoningai padaryta žaizda
kai man nešilta taupant dujas dėl didelių už jas sąskaitų
Dieve kokia niekinga ši tariama ne-šiluma
jiems kaip siaubiakuose kalenant dantimis nuo atakuojančios
dar ir žiemos speigo – be jokių komunikacijų – be šildymo
be dujų be elektros šviesos
man sunku dėl kojos patogiai išsitiesti lovoje bet Dieve
kokia patogi mano lova su virš jos jaukiai plevenančiais mano šalia miegančio vyro sapnais ir kurioje aš net galiu snūstelt ir sapnuoti sava mirtimi mirusią mamą
ten mirštant prievartine ir Dieve kokia apskritai dar gali būti lova jų fronte kariaujantiems sutuoktiniams o ir joms pačioms savo dvigulių lovų šaltyje tik sapnuojančioms jų kariaujančius be žinios esančius ar net žuvusius mylimuosius
kai kambario tyloje žvelgdama į stogus dengiančias sniego kepures aš rašau
savo eilėraščius Dieve kokie niekingi šie eilėraščiai palyginus su jų poečių išplėštais iš mirties nasrų karščiuojančios sąmonės srautais meniškai suvaldytais srautais
žvėriškai nevaldomoje tikrovėje valandą
kai aprimsta sprogimai atbėgus į sausakimšą parduotuvę atvežtais labdaros generatoriais pasikrauti telefonų kad perduotų kraujuojančią SOS
tiesiančiam pagalbos ranką bet
bijančiam pačiam ją prarasti pasauliui
kol kas aš priklausoma nuo savo kojos lūžio ir man sunku judėti su ramentais bet Dieve juk aš labiau priklausoma nuo jų fronte įvykusio lūžio
kai jie su visais pūliais žaizdoje jau gena lauk jų gyvenimus laužančius žvėržmogius
kad po tokios žinios ir aš tarčiau sau dar nepasveikus bet su palengvėjimu
Dieve ačiū Tau kartu su jais darančiam viską kad aš net skraidyčiau su ramentais
2022.12.18
NENORIU
Nenoriu aš rašyti apie karą
Nuo jo visiems siaubingai nebegera
Laukuos maitėda išlesa akis
Už laisvę kritusiems ir tiems kareiviams
Kurie kad priesaiką jie davę kreivą
Nežino bet už viską atsakys
Už miestus verčiamus plikom dykynėm
Kur pastatuos puikiausiuos rodė kiną
Net apie priešus būsimus gražiai
Kai broliais juos vadino ir juos gerbė
Dabar neprisimins to netgi gervė
Tarp jų seniai nerieda garvežiai
Už žuvusius vaikus kurių jų mamos
Jei gyvos dar ir juos palaidot manė
Net nebegali šito padaryt
Už senelius kurie kaip musės krito
Per bombardavimus naktim ir rytą
Orios mirties nebesulaukę ryt
Ligonių siaubą kai ir vėlei bombos
Ir nieko nebereiškia plyšęs trombas
Tos daug kentėjusios širdies
Tos metais virtę kelios dienos
Kai to kas vyksta nebemato Dievas
Ir regis nematys ir negirdės
Suteiki viltį Dieve juos užmiršęs
Nejau sava mirtim ilgai nemirs jie
O nuo fanatikų prievartine
Mums pasakyk kaip sustabdyt šią ordą
Kai ešelonai karo darda darda
Ir šimtąkart nušauna jie mane
2022.03.03
KIEKVIENOJE
Aš visą naktį sapnavau kad Bučioj
jau numiriau tad jeigu kur ir būčiau
tai tiktai prisikėlus kad žvėrių
nusikaltimą liudyčiau tiesiogiai
žmogaus kiekvieno Žemėje pastogėj
dar neišaušus pusę keturių
mane jie žiauriai prievartavo ratą
lyg šokdami aplink sudarę retą
prieš tai nuplėšę žieminius rūbus
kaip smaginosi jie ir garsiai juokės
ištarus man jūs Dievo pabijokit
žinojau kad jisai teisėjas bus
vis vien esu aš ne auka bevardė
nors supratimą mano jie suardė
apie žnogaus buvimą žvėrimi
taip jokie netgi žvėrys nesielgia
poruodamies arba atėmus valgį
jie gėdijas jei žvelgt į juos imi
ir pribaigė mane po šių kankynių
linksmai tarsi atsižiūrėję kino
bet aš moteryje kiekvienoje jų
kuri gyva ir su manim patyrė
ką mano žemėj darė priešo vyrai
miriau tačiau prisikeliu joje
2022.04.05
Č.Skaržinsko nuotr.
Daugiau straipsnių
VIRGINIJA SADAUSKIENE
Laima Arnatkevičiūtė
Vytautas Kaziela