2024-11-09

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Tautvyda Marcinkevičiūtė

PROKURORAS

Aš Lietuvos pareigūnas bet ispaniškai procurare yra siekti

ir būdamas prokuroras aš pailsdamas ir nepailsdamas

siekiu savo įsivaizduojamo teisingumo kuris turi  būti

bet kaip guma nuolat veliasi ir vartosi

burnoje kaip karvelis vartiklis pakimba ore

aure jis kaip laivelis vartosi audringoje jau surinktų

įrodymų jūroje

kai man pavartojus ne tą žodį

su visais įtariamojo vaikais sutuoktinėm ir nekilnojamu

turtu gali nugrimzti į dugną o mano pareiga

rūpintis ir jais nes

lotynų kalba procurare reiškia prižiūrėti

nors ne vien to aš siekiu sieku sugriebdamas stambią žuvį

apgraibomis atsijodamas teisybės grūdelį

nusikaltėlio lūpose

kaip samurajus užsimodamas kardu

prieš jo tariamą alibi nes kiek tokių tariamų girdėjau

kaip Ali Baba ištardamas atsiverk kalne

kiek tokių atsivėrimų buvo dėl turtų

kuriais manęs neįmanoma papirkti nebent su artimais

draugais besigarinant pirty kad po jos tektų šokti į

nepermaldaujamą ežero pažeminimą

žiaurią pirtį

aš užkuriu įtariamajam priremdamas jį tyrėjų

surinktais daiktiniais įrodymais jeigu pats nesuspėju

nes kartais mane kur nors kviečia

kaip pavyzdžiui šiandien

į mokyklą kad papasakočiau apie prokuroro profesiją kuri

dar daugiau neapčiuopiamų bitkoinų šokteli

mano paties akyse

aš žinau kad turiu būti geležinis kaip geležinės už nusikaltėlio

nugaros užsiveriančios kalėjimo durys

mano mąstymas analitinis

ir su politika neturi nieko bendra bet aš žinau iš kur vėjai pučia

skaitydamas ką paparaciai rašo apie mano kuruojamą bylą kurios

aš nekomentuoju šiandien išduodamas orderį kaltinamojo

bendro suėmimui

aukoju šią nusikaltėlio išperkamąją auką kad permaldaučiau dievus

net jei nesu tikintis valydamas nuo švarko numanomus pūkus

 ir trupinius prieš paskelbtą teismo posėdį nes trokštu apsivalyti  nuo visų

mano ištariamų užkardymų ir sulaikymų

tragiškų nužudytųjų pozų ir jų vaikų ašarų

kraujo ir negailesčio

nuteistojo ateičiai

tai voratinklis tai cosa nostra kurį

man lemta

išardyti ir aš turiu ginklą saugodamasis kad nebūčiau nušautas pirmas

kai suku pro prekybcentrį arba privažiuodamas prie savo namų

kad dar nekrisčiau į glėbį  duris atvėrusiai žmonai ir dviem

mažamečiams vaikams kuriems kaip geležimi kaustytas seifas

net to norėdamas

ne-at-si-ve-riu

                 2021.02.04

VETERINARĖ

Viens po kito žmonės atveda šunis

turi jie aukštos temperatūros

reiks po adatą suleist jiems į šlaunis

nepriklausomai nuo veislės ir natūros

o nuo ko pakilus temperatūra

gal miškuos jie pabuvojo: babeziozė

kraują ištiriu: kitų vaistų nėra

jie pasyvūs ir laukan neišviliosi\

sako šeimininkai jų išblykšdami

nieko nebeėda vandenį tik laka

taip ir turi būt sakau visai rami

vis paglostydama haskį mėlynakį

paaiškėja kad pakirto jį liga

ir net kepenis jinai yra palietus

tad ir gydymo procedūra ilga

viską greit reikės daryt bet sveiks iš lėto\

jei pačia paskutine galimybe

šeimininkas jo pasinaudos tik kraujo

perpylimas jam padėtų ir nebe

haskio pastangų su mikrobu kariaujant

viską viską šeimininkas jo darys

ką liepiu kad numylėtinis atkustų

ir kad jie abu pro klinikos duris

į jiems įprastinį vėl sugrįžtų būstą

aš veterinarė dievas aš šunų

jie klausyt manęs nenori bet paklauso

kai jų nesibaimindama prieinu

pakasydama kuriam nors meiliai ausį

jie taip pat kaip žmonės turintys ligų

kenčia inkščia o žiūrėki ir pasveiksta

dievas aš gyvūnų ir man taip smagu

tinkamiausią kiekvienam surasti vaistą

                 2021.02.13

ILIUZIJA

Kad  mes čia esam vien tiktai iliuzija

Dar dega elektra dar tebeliudija

Kad sėdime šeimos mes apsupti

Po milijono metų o ateivis

Į žmonas pasiėmęs mūsų deivę

Dar niekados nebuvo taip arti

Dabar jisai iš Andromedos žvelgia

Tačiau nusisuka nuo mūsų valgio

Atstūmęs nuo savęs minties smūgiu

Kiekvieną mūsų kiaurai skrodžia

Tačiau neliepdamas prasmegti skradžiai

Šypsniu palydi draugiškai smagiu

Kiekvieną mirksnį mes iš Andromedos

Taip pat pastebimi kaip matom medį

Net po milijonų metų nuolatos

Nes laikas begalinis ir šis mirksnis

Yra visur ir niekur neištirps jis

Ir visada yra o ne atsikartos

                                  2022.03.18

SKAUSMAS

iš skausmo klykiama arba verkiama arba tylima

taip sukandus dantis lyg tas kuriam skauda

dar pirmykštis žmogus per milijonus metų

nuo kalbos dalybų

skausmas neperduodamas kaip estafetė

kai skauda kenčiu aš

vienintelis toks kuriam skauda

ir niekas kitas

galì net įsivaizduoti

kaip man skauda

bet nepašviesi prožektorium į mano skausmo receptorius

lyg viešbučio receptūroje kai dingo elektra

nes dingo viskas

net ir prožektorius

aš tiesiog kenčiu ir kenčiu aš

toks vienintelis

o kai įsivaizduoji kaip aš kenčiu

net ir tau pasidaro bloga

nesmagu nesaugu ir nemalonu

bet įsijungia tavo savisaugos

gynybos ministerija

kurios biurokratiniais koridoriais

skausmas nepajėgus net slinkti

ir tu gali atbukti nuo jos neįmanomų reikalavimų

bei begalinio dokumentų stumdymo iš vienos krūvos į kitą iš vieno kabineto į kitą

bet

skausmas neatbunka pjaudamas ne tik buku peiliu

bet ir aštriu lyg kėsintųs į tavo gyvybę net ten

kur tai atrodo neįmanoma

skausmas neturi laiko išmoningoms metaforoms

jis tiesiog skauda

jis yra jausmas

tik vienas iš dviejų žodžių mūsų kalboje

su kuriuo skausmas rimuojasi

dar būtų žodis skautas bet

jis lyg iš puošnios operos

prieš nuogą klykiantį skausmą

ir beveik nusikaltimas jo akivaizdoje rimuoti

nes rimai sutvirtina eilėraštį

nuo pat pamatų ligi gotikinio siaubo bokštelio

bet juk neįmanomai nežmoniška tvirtinti skausmą

ir aš norėčiau kad net iš kalbos išsinešdintų šis žodis bet

kitas rimas yra žodis gausmas

kurį savyje privalo jausti milijardai žmonių

nes kiekvienam jų

tokiam vieninteliam

skauda vienodai

                                  2022.03.15

LŪŽIS

Man skauda netyčinį kojos lūžį bet Dieve

koks niekingas šis skausmas

palyginus su Ukrainoje visai galūnių netekusių

arba nuo bombų skeveldrų žūstančių žmonių kančiomis

kai aš nuo savo žaizdos geriu vaistus juk jiems ir nuo žaizdų trūksta vaistų ir net niekada neužsitrauks nė vienam jų

visai  šaliai priešo tyčia sąmoningai padaryta žaizda

kai man nešilta taupant dujas dėl didelių už jas sąskaitų

Dieve kokia niekinga ši tariama ne-šiluma

jiems kaip siaubiakuose kalenant dantimis nuo atakuojančios

dar ir žiemos speigo – be jokių komunikacijų – be šildymo

be dujų be elektros šviesos

man sunku dėl kojos patogiai išsitiesti lovoje bet Dieve

kokia patogi mano lova su virš jos jaukiai plevenančiais mano šalia miegančio vyro sapnais ir kurioje aš net galiu snūstelt ir sapnuoti sava mirtimi mirusią mamą

ten mirštant prievartine ir Dieve kokia apskritai dar gali būti lova jų fronte kariaujantiems sutuoktiniams o ir joms pačioms savo dvigulių lovų šaltyje tik sapnuojančioms jų kariaujančius be žinios esančius  ar net žuvusius mylimuosius

kai kambario tyloje žvelgdama į stogus dengiančias sniego kepures aš rašau

savo eilėraščius Dieve kokie niekingi šie eilėraščiai palyginus su jų poečių išplėštais iš mirties nasrų karščiuojančios sąmonės srautais meniškai suvaldytais srautais

žvėriškai nevaldomoje tikrovėje valandą

kai aprimsta sprogimai atbėgus į sausakimšą parduotuvę atvežtais labdaros generatoriais pasikrauti telefonų kad perduotų kraujuojančią SOS

tiesiančiam pagalbos ranką bet

bijančiam pačiam ją prarasti pasauliui

kol kas aš priklausoma nuo savo kojos lūžio ir man sunku judėti su ramentais bet Dieve juk aš labiau priklausoma nuo jų fronte įvykusio lūžio

kai jie su visais pūliais žaizdoje jau gena  lauk jų gyvenimus laužančius žvėržmogius

kad po tokios žinios ir aš tarčiau sau dar nepasveikus bet su palengvėjimu

Dieve ačiū Tau kartu su jais darančiam viską kad aš net skraidyčiau su ramentais

2022.12.18

NENORIU

Nenoriu aš rašyti apie karą

Nuo jo visiems siaubingai nebegera

Laukuos maitėda išlesa akis

Už laisvę kritusiems ir tiems kareiviams

Kurie kad priesaiką jie davę kreivą

Nežino bet už viską atsakys

Už miestus verčiamus plikom dykynėm

Kur pastatuos puikiausiuos rodė kiną

Net apie priešus būsimus gražiai

Kai broliais juos vadino ir juos gerbė

Dabar neprisimins to netgi gervė

Tarp jų seniai nerieda garvežiai

Už žuvusius vaikus kurių jų mamos

Jei gyvos dar ir juos palaidot manė

Net nebegali šito padaryt

Už senelius kurie kaip musės krito

Per bombardavimus naktim ir rytą

Orios mirties nebesulaukę ryt

Ligonių siaubą kai ir vėlei bombos

Ir nieko nebereiškia plyšęs trombas

Tos daug kentėjusios širdies

Tos metais virtę kelios dienos

Kai to kas vyksta nebemato Dievas

Ir regis nematys ir negirdės

Suteiki viltį Dieve juos užmiršęs

Nejau sava mirtim ilgai nemirs jie

O nuo fanatikų prievartine

Mums pasakyk kaip sustabdyt šią ordą

Kai ešelonai karo darda darda

Ir šimtąkart nušauna jie mane

                 2022.03.03

KIEKVIENOJE

Aš visą naktį sapnavau kad Bučioj

jau numiriau tad jeigu kur ir būčiau

tai tiktai prisikėlus kad žvėrių

nusikaltimą liudyčiau tiesiogiai

žmogaus kiekvieno Žemėje pastogėj

dar neišaušus pusę keturių

mane jie žiauriai prievartavo ratą

lyg šokdami aplink sudarę retą

prieš tai nuplėšę žieminius rūbus

kaip smaginosi jie ir garsiai juokės

ištarus man jūs Dievo pabijokit

žinojau kad jisai teisėjas bus

vis vien esu aš ne auka bevardė

nors supratimą mano jie suardė

apie žnogaus buvimą žvėrimi

taip jokie netgi žvėrys nesielgia

poruodamies arba atėmus valgį

jie gėdijas jei žvelgt į juos imi

ir pribaigė mane po šių kankynių

linksmai tarsi atsižiūrėję kino

bet aš moteryje kiekvienoje jų

kuri gyva ir su manim patyrė

ką mano žemėj darė priešo vyrai

miriau tačiau prisikeliu joje

                 2022.04.05

Č.Skaržinsko nuotr.