Marija Šimaitytė

***

Sukurk mane iš degtuko liepsnos,

 Paėmęs ne šonkaulį, o skeveldrą,

Įpūsk dievišką kibirkštį

Ir numesk į septintą nuopolio ratą,

Kur su Dante skaldysim ir valdysim

Pasijuokdami iš tų kurie viršuje,

Juk sakė per amžius –

Ateis diena, kai gyvieji pavydės mirusiems,

O taip, jie juk nežino

Kaip aukštai gali iškelt karuselė, katroj supamės

Tarp kaulų,

Kurie vėl atgyja ir prisikelia

Grįžti į žemę,

O šioji prilygsta scenai

Su kaukėm,

Tik čia ne kabuki,

Čia rimčiau, nei gali įsivaizduoti,

Kartą prisiklijavęs, atplėšt negalėsi,

Vis dėsi ir dėsi naują,

Kol sluoksnis per penkiasdešimt metų,

Pavirs į tokį,

Kad net veidrodis nepažins,

Tik stovint prie įkapių,

Suprasi, jų baltumas ryškesnis,

Nei vestuvių marškiniai,

O raudos saldesnės,

Nei pačio kitam ištarti žodžiai,

Tuomet suksi ruletę,

Bet kurio nuopolio rato,

Kad galėtum sugrįžti ir vėl klaidas pakartoti.

***

Per kūną, Per kūną, Per kūną

kalba ūžiantis vanduo, paribiais, pamiškėmis

ateina per pagriovius, per iliuzijas, per nostalgijas

per kūną perkūnija, sukelia šiurpą, saldus skonis po liežuviu

sustingdo sekundei ir mintis neša į pievas

basomis pėdomis skrodžiant žoles.

per kūną perkūnija, nugelia maudulys užmintos bitės,

bitės kuri dabar tokia trapi, amžinai pasiliksianti žolynuose

o tu, šlubuojantis, vieną pėdą vos mindamas, dar nežinai

kad tai bus saldžiausias įgėlimas gyvenime,

per kūną perkūnija nuvilnija, įmerkus sugeltą galūnę

vandenin, kuris niekada nesustoja, į kurį pažvelgus

drugelio vikšre slepias ne tas, kas anadien

dar kūlversčiais ritos per slenkstį,

Per kūną perkūnija skaičiuoja kiek liko, bemaž kiek praėjo

Vakarų, kai lietus išskalbė širdį, atrodant, kad pasaulis tau priešas

Skaičiuojant kiek liko savęs, nes jautiesi iššvaistęs,

Jautiesi beprasmis,

Sudėliojęs minčių lyriką, vėl pakeli galvą

Ir sėdi ant slenksčio kurį nugalėjai,

Ir leki į laukymes ieškoti bitelių, kad geltų ir geltų,

Per kūną, per kūną, per kūną

Nuvilnija dienų ratilai, ne perkūnija,

Nuvilnija godžiai išgertos godos, Odė vasaros puotai,

Per kūną sugriaudi perkūnija

Numesdama į akivarus, kuriuos pats sugalvojai

Iš kurių pats ir išlipsi,

Per kūną perkūnas, ramybės neduoda, negalėjimas grįžti ten

Kur bitės visa save atiduoda.

***

Pasaulis sukasi ant vinilo plokštelės

Vis dar gyveni sentimentais,

Įkvėpk, iškvėpk,

Kišenes pripildyk paraleliais akcentais,

Kopk į kalną, kopk į pakopą

Pakopa po pakopos, suskaičiuok laiptelius

Ant kiekvieno sukalbėk maldelę, vertybes dėk kišenėn,

Nepamiršk nei tėvo, nei motinos

Peržegnok ir dėkoki,

Vėl įkvėpk, iškvėpk

Atsisuk į rytus, nusilenk saulužei

Išsitiesk tarsi siektum zenito

Išrėk viską ko jautiesi pelnytas,

Įsistebeilyk į delnus, jais apsiūtas vingiuotas linijas,

Suprask savo kūną, tavo balsas vidinis

Geriau žino nei protas,

Kam tau gyvenimas duotas,

Jis duotas ne tam, kad švaistytum pavėjui

Kad rinktum po trupinį ir klausinėtum

Ar tai vadinama tuo, dėl ko širdis pripilnėja.

Įkvėpk, iškvėpk

Atverk blakstienas, pro vokų plyšį įsileisk nepažįstamą

Apčiupinėk ir dėk viską į širdį

Po to mesk lauk, kas nepatinka.

Išbėk į girią per audrą,

Įkvėpk, įkvėpk, įkvėpk,

Nuskink motiejuką pievoje, sugalvok norą

Iškvėpk.