2025-02-09

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Liuda Giedraitytė – Jonušienė

RAMYBĖ

Pievos brydę užlieja rūkas.

Ramuma ir keleivį, ir mišką nutildo,

Ir kelią patiesia,

Išganingą kaip tiltą.

Kad viskas šiapus išliktų

Ir tekėtų į dangišką varpą.

Suskambės,

Bet ne tuoj, ne dabar.

Ir nebus tai pagalba

Tavo blėstančiai sielai

Nei tirpstančiam kūnui.

Bus kaip ženklas:

Ramybė baigiasi.

Tarsi vaikas rūke nutolsta.

Be rodyklių, be jokio takelio.

O kuprotą jo nugarą

Puošia du cukruoti sparneliai.

SENĖJIMAS

Autobuse man vis dar norisi

Užleisti vietą.

Eilėje prie kasos

Pavadinta teta,

Apsidairau, kur ji.

Mano pėdos atspaudas

Sutampa su to,

Kuris į antrą Bė pradinėje

Duris praverti rengias.

Drugys naktinis, skruostą

Šilkiniu sparnu prilietęs,

Išgąsdina kaip slibino šešėlis,

Kurio vėliau

Dairais visuos kampuos.

Apie sapnus spalvotus

Nė nekalbu.

Jų puotose nedalyvauju.

Vaikams ten ne vieta.

Mažėju, tolstu,

Dingstu už horizonto.

Darausi tobulai nematoma,

Negirdima net sau…    

                         

PER LIETŲ

Šiandien palijo

Šiltai ir švelniai

Mano gėlėms kambarinėms

To iki šiol nepažinusioms

Rodos patiko

DIENOS KONTRASTAI

Kai per dieną

Penkiolika kartų

Norisi verkti

Kitus penkiolika

Svajoji prisikelti

Likusį laiką 

Bandai išgyventi

Kaip dykumos karštymetį

Kaip arktinį šaltį

NEMIGA

Vakaras blausus

Ilga naktis

Žaizdotas rytas

Ir vėl diena

Kaip dovana

Kaip amfora

Kurion per laiką

Pats ir suteka – 

Žaltys spalvotas

Vėl vakaras blausus

Kantri naktis

Išlauktas rytas

Kaip dovana žmonėms

Kurie nemiega

Žinodami

Kad miega kitas

2020 – 2024