Rasa Varnė

pandemija. tyla

1

baltas tirštas rūkas

praryja civilizaciją

vilką ir avį

įsikandusius jos kraštų

ir tik tą sekundę

kai suvoki

atėjai iš rūko ir į jį sugrįši

kažkas drygsteli po kojomis

iš tūkstantmečius kauptų mažmožių

skambalų ir varpelių

vienu galvos pasukimu

tą sekundę

iltiniai dantys

perplėšia ėriuko vilną

2

tyla kaip peilis

nežinomybės rankose

perpilant kraują

iki paskutinio lašo

vilko kraujas aviai

avies kraujas vilkui

peilis pakibęs virš kūnų

kol nesibaigia lašėjimas

kol peilį laikančiam

perpilama

visata

3

žaižaruoja danguj

tylos žvėris

nagais išsilupa įsideda

raudonus akių mėnulius

šiandien neišvengiama raudona

aktyvuoti mūsų namus

žvėries apsiaustas

neišmatuojamais skvernais

su breigeliškų kiemų siužetais

vandens kibirais ant naščių

pradžios lašai

žvėriškoj tyloj

prieš kibirams atsitrenkiant į akmenis

prieš dręskiant drobę

pratašo

slenksčio girnapusę

4

per didelis atstumas iki žemės

kad įžiūrėtum geležinį nagą

skeliantį iš akmens kibirkštis

išaugančią žaižarų trobą

su malūnsparniais

zujančiais aplink kaminą

bet pamatai save      

apsigyvenusį įvairiose formose

kaip rūkomą žuvį ant kablio

zyziantį vabzdį

ar įvairiaformį virusą

ir kas troboje

jiems meldžiasi

5

sėdim už stiklo

įsikibę volframo siūlelio

svyla delnai

zurzia įkaitęs stiklo gaubtas

apgaudinėjame save

kad šviečiam

tuo metu avies ar vilko kaulo krante

visiškoje tyloje

pokšteli

išpūstas sumuštinių maišelis

mes susistumdom

ir iš visų jėgų

išspiriam

lemputės stiklą

o kažkas tai pavadina

didžiuoju sprogimu

6

tyla

pagal testamente nurodytas taisykles

tipena pirštų galais

kad per anksti nepabudintų

kad neverstų sukiotis

kartu klaidžioja tik nurodytą laiką

įnoringame mieste

juntamas nors nematomas

prieraišumas

po vokais tvinkčioja

kaip ugnikalnis

kol miestas ima griūti

ir paskutinis kalbantis sušunka

kas tu!

apokaliptinio greičio vilkeliu

išsukantis

testamentų rašytojus

kad niekas negalėtų paliudyti

ką matė

7

patirtys

kaip ištiestos rūke rankos

prisitraukia

pasuka veidą į saulėtekį

vyzdžiai skrodžia rūką

kol pateka saulė

kad visos patirtys išryškėtų

bet tada sklendės užsitrenkia

vokais nuslenka rūkas

mechaninis filmų garsintojo balsas

sudunda: viskas gerai

rankos dingsta

patirčių programa išsitrina

o išryškėjęs dangus

apkursta

nuo patekančios saulės

šauksmo

8

avie mano pašonėje

brendi žaliu dangumi

nudelbus akis

sužinojai

kad tavo šeimos hierarchija

priklauso nuo uodegos ilgio*

tai tęsiasi

jau dešimt tūkstančių metų

o tu tik šiandien supratai

kad tave jaukino

tam kad suskaičiuotų

iš kiek slankstelių

tavo uodega

mojuos prie išėjimų visai giminei

išgyvenimo žaidimuose

brendi prasižiojus

iš burnos krenta ėriukai ir piemenys

kai tu subliauni jie sutartinai subliauna

bet tik tada

kai kas gimsta ar miršta

visi rupšnoja pažymėtose zonose

žinodami savo spalvą ir vietą

karakuliniai paveldi merinosus

vieni kitus perdažo

pagal daugumos poreikius

o ar žinai

kai tu pakeli akis

apvirsta žemynai

pakelk akis dabar

perplėšk tylą avie

einanti mano pašonėje

tavo akys nuostabiai žalios

tik kodėl

vilnos gniužulas

mano

gerklėje

*naminių avių veislės klasifikuojamos remiantis uodegos ilgumu ir forma (4-6 slankstelių, iki 13 slankstelių, ilgauodegės – virš 13 slankstelių)