Ukrainiečių poezijos vertimai 3

Olga Bragina

*

mokykloje mums sakydavo jog kariaujama dėl pinigų o ne dėl literatūros

sakydavo kad kiekvienas karas turi priežastį ir dingstį Pranciškų Ferdinandą

devyniasdešimtųjų pabaigoje visa ką matėme kainavo bet neturėjo dingsties arba prasmės

mano senelis pavyzdžiui susirado hobį rinko užsieninio alaus ir visokių spraitų skardines

aš rinkau turbo paveikslėlius ne aš nenorėjau automobilio tiesiog patiko mintis kad yra mašina pasiekianti 220 kilometrų per valandą greitį

mažai kas norėjo skaityti „Nusikaltimą ir bausmę“ na gerai aš perskaičiau visus FM romanus bet nėjau į jokį karą dvidešimties tiesiog nesupranti pasaulio pasaulis nesupranta tavęs o reikia būti suaugusiu žmogumi karas atrodo paprastesnis

visa prie ko stabteldavo mūsų žvilgsnis buvo įkainota

aš netgi turiu darbo knygelę joje parašyta kad dirbau trejus metus juokinga žinoma aš tai dirbu tai nedirbu pagal nuotaiką o geras darbuotojas privalo dirbti visada

*

kai baigėme univerą mūsų nenorėjo priimti į darbą be darbo patirties

dabar galiu pasakyti mano darbo patirtis man nepravertė

po šimto metų sakys kad buvome ketvirtosios bangos emigrantai

gyvenome pas pažįstamus iš feisbuko arba tiesiog žmones norėjusius padėti

rašytojų rezidencijose

prie Reino kuris taip priminė Dnieprą

tik štai gamyklos kitame krante baržos plaukia nuolatos pramonė veikia

kai baigiau univerą man pasiūlė dirbti dėl darbo patirties nemokamai

dabar aš dirbu nemokamai nes turi būti prasmė nepasakyčiau jog karas nubrėžė šią ribą

tiesiog anksčiau man atrodė kad visa kas turėjo prasmę padaryta iki mūsų mes gyvenome mirusiame muziejuje

mirusiame liaudies buities pasiekimų muziejuje

mirusiame karo muziejuje kas žuvo ir štai jo laiškai

štai jo laiškai paskui forsuoti Dnieprą

ne visa mūsų patirtis buvo bevertė tartum gyvenimas praėjo pro šalį

generolai visada rengiasi praėjusiam karui žinoma patarlė

mano brolis kovą pasakė tai pirmasis mano karas dar turiu susivokti

pirmasis ne iš vadovėlio ne iš karo muziejaus

*

nežinau kaip kovoti už moterų teises ar dar liko tų teisių už kurias galima kovoti

vasarą atvykome į Vokietiją rašytojų rezidencija tarytum kultūringiems žmonėms

bet direktorė vis viena nustebo kad aš kalbu angliškai

dar paklausė ar turiu mobilų telefoną

tarsi atvykome iš šalies kurioje nėra mobilių telefonų iš šalies kur žmonės šunų galvomis

na ir žinoma stebėjosi kaip aš tokia jauna o jau spėjau prirašyti tiek knygų

viena poetė pasakė kad ji neturi tiek knygų nes visus tuos metus dirbo

iš to tikriausiai sekė išvada kad aš visą tą laiką nedirbau

moteris pas kurią gyvenome paklausė kodėl mes nelankome ukrainiečių susirinkimų

mes neatsakėme todėl kad ten valgo pyragėlius ir dalija nemokamus džinsus

skaičiau joms eilėraščius jos žinoma klausės bet vis dėlto joms labiau reikia pyragėlių ir nemokamų džinsų

aš ir pati suvalgiau keletą pyragėlių tik džinsų man nereikia

o ką mes galėtume viena kitai pasakyti

moteris pas kurią gyvenome sakė kad neis į Žvejų šventę kadangi ten vokiečiai geria daug alaus ir nuolat prisigeria iki žemės graibymo

Iš rusų kalbos vertė Benediktas Januševičius

Stanislav Bielskij

*  *  *

Pirmoji slėptuvės patirtis mano gyvenime

ir mamos – taip pat pirmoji

mamai užleido mokyklinę kėdę atneštą iš viršaus

mergaitės priešais pasislinko atlaisvino dalį dviaukščio gulto

ir aš ten prisėdau su savo ramentu

Kosti netoliese juokdamiesi kalba

apie Vokietiją į kurią nespėjo išvykti

Oro uostas visai čia pat

juk miestas mažas, mes kažkur pakrašty

priešais aplinkkelį

bet ir

centras arti

Ir mažutis oro uostas – gali tapti svarbus

jei bus sunaikinti visi kiti

Ateina nauji žmonės su penkiamečiais vaikais

moksleivės sako viena kitai čia visa devinta klasė

Pokalbiai: mes ne japonai

bet daug išmokome

o salėje kurioje šokame

didžiuliai veidrodžiai

Padauginę šimtą obuolių iš nulio

gauname nulį

Kur dingo obuoliai?

Kas juos suvalgė ten tuštumoje?

Mama – mergina taip pat kikena –

ten trys tualetai, bet užėjo viena moteris

Tai du laisvi – rodo du pirštus

kaip pergalės ženklą

Įsivaizduoju, kokias žinomas aktores

primena mergaitės

Rodos Lėją Seidu ir Marion Kotijar

bet tik iš profilio

Kažkas telefone įsijungia

žaidimą ir ima šaudyti

pusė rūsio reikalauja išjungti garsą

Meldžiasi: tebūnie tavo valia

kaip danguje taip ir ant žemės

Žinoma, geriau, kai danguje

Dievo valia, o ne priešo galia

Truputį nuobodu – kiek dar teks laukti?

Dabar net galvoju ukrainietiškai

kalbuosi su mama – ne visada supranta

o ir mano ukrainiečių kalba nėra ideali

Visa tai galima laikyti didžiąja prokrastinacija.

Dabar sėdėčiau prie darbų

arba imčiau knapsėt ir eičiau miegoti                                         

Ar nuo šiol taip bus kas naktį?

Ar teks išmokti miegoti dieną, tarp sirenų?

Ateina mažylis, toks mielas

Atrodo, plepiausios mergaitės brolis

Kokia laimė, kad maniškis saugus,

Italijoje su savo mama ir močiute

Tvanku, kad tik mama nesublogtų

Šiandien dukart gėrė vaistus nuo spaudimo

antrąkart – kai krovėme išvykimo kuprinę

ir nė velnio neradome ko reikia

Štai ji, beveik tuščia, virš galvos:

tik dokumentai buto kitame mieste

kurį netrukus okupuos

Vėl sirenos garsai, ankstesnės

čia neišgirdome

Galia iš Lvivo parašė gelbėkit mus

Fricas parašė prašau išvežkite mane su katinu į Ternopilį

Sėdžiu Ternopilyje ištisą naktį

mokyklos rūsyje

ir bijau įsivaizduoti, kas dedasi Kijyve                                        

Žinot, brangūs europiečiai, įveskite karius

kol nevėlu

bent į šitas vakarines žemes

jei per sunku gelbėti Kijyvo gyventojus

Mes abiem rankomis už

jūs tik nemyžkit, prašom

O geriau uždarykite mūsų dangų

kad visa šita bjaurastis po jį neskraidytų  

                                

Šiandien iš ryto per teamsą

kalbėjomės su kolegomis šveicarais              

netgi pamėginome išversti jiems frazę

„Rusų karo laive, eik nachui“

Jie stebėjosi, kad ir jų šalyje

yra puspročių, tikinčių,

kad dėl viso to kalti amerikiečiai ir NATO

„Mes nekariaujame su gyventojais, mes juos

išvaduojame

denacifikuojame

naikiname peles ir žiurkes“

Šniokit, džavelinai,                                                                            

tokius išvaduotojus

Išėjau įkvėpti oro, kūną maudžia

Sako antskrydis ketvirtą

Krūmų šakos nukabinėtos

verkiančiais popieriniais angelėliais

____________________

Versta iš pirmųjų karo mėnesių eilėraščių rinkinio „Tekstai iš mokyklos rūsio“

(Станислав Бельский, Тексты из школьного подвала. – Днепр : Герда, 2023)

Iš rusų kalbos vertė Benediktas Januševičius