Paveldėjimas
Po mirties dar auga plaukai
Dienom ir naktim per pilnatį,
Kai mezga minčių tinklus
Namiškiai, paveldėję rudenį –
Vešlius, pražilusius sodus
Su meilės akmens sunkiu,
Kuriame praeitis sudyla
Iki dalgio, delčios, plutos.
2012 m. sausio 8 d
praeities ižas I
Eidavome į kapines kiekvieną šeštadienį.
Po to, kai grįždavau iš pamokų
Pilna galva formulių, apibrėžimų, –
Juos miniatiūriniu grėbliuku išraižydavau
Kaip pelenus prieglobsčio žemėje.
Traukdavau į upę du kartus,
Būdavo – tris: parnešti vandens vilties naščiais,
Tikėdamasi pamatyti plaukiančią auksinę žuvelę,
Kurios prašyčiau
atrišti tėčio kaklaryšį,
Kad šis niekada
neužveržtų sapno plazdėjimo.
Ten prie tilto sėdėdavo žvejas
Ilgais marškiniais ir ilgaauliais.
Jis žvilgsniu išmatuodavo
mano ūgį ir drąsą,
Tada juokais liepdavo semti atsargiai,
Kad neišneščiau viso vandens.
– – –
Dabar upė nusekusi,
Apžėlusi meldais ir nendrėmis,
Lyg avis ilgai nekirpta ilgesio vilna.
Aukso žuvelė žveją seniai pavertė tilto turėklu,
Kuris paliestas dusliai užsikosėja
ir nebepaleidžia.
2016 m. vasario 14 d
praeities ižas II
Šešta ryto. Žagarė. Turgaus prieigos.
Senolis stumia žaliai dažytą,
Iš lentų ir lentelių surinktą vežimą,
Uždaromą iš abiejų galų,
Kad dalgiakočiai – tarsi sieliai –
Lygiai sugultų,
Nesiremtų į žemą meistro krūtinę,
Alsuojančią sunkiai –
Nuo naminės tabokos
Ir šarvuotos minčių apgulties.
Ištraukdamas ilgą, dar kvepiantį dalgio kotą,
Atgalia ranka jis nubraukia prakaitą,
Kilsteli nudėvėtą kepurę su snapeliu,
Kad laisvai išgaruotų sapnų atodūsiai,
Ir užlietų krūtinę dangaus skliautų tykuma.
2016 m. vasario 20 d
keista vasara
Rugpjūčio dangus šaukiasi rudens,
Kaip Munko „Šauksmas“,
Prarėžęs siaubo pūlinį.
Rugių sutemusi jūra
Pavirto plūkta asla,
Liūties ir vėjo volu pervažiuota.
Grūdai išbyrėję – sielvarto atnašos.
Buvo vasara be pilnaties ir be žado.
2016 m. rugpjūčio 14 d.
balandžių medis
Paskutinis spalio vakaras švelnus, vanilinis,
Kaip vaikystės ledai.
Net nepastebi kaip ištirpsta.
Valanda sumažėjęs laikrodis
Praryja šviesos trupinius.
Prieš užgęstant matau seną vyrą,
Ant kurio rankų, galvos
Tupia balandžiai.
Eina plasnojantis paukščių medis,
Stebuklingas dvasių rinkėjas.
Tykuma ima spurdėti.
Lyg iš kaušinio išsirita lapkritis.
2022 m. spalio 31 d
Daugiau straipsnių
Įteikta antroji Dausų šeimos lietuvių literatūros premija
Penktoji Kauno literatūros savaitė kvies susitikti su rašytojais iš trijų žemynų
Šiuolaikinių menininkų kūrybinės dirbtuvės „Kasdieniai objektai kūryboje“ Lietuvos regionuose