2024-04-23

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Loreta Ripskytė

Paveldėjimas

Po mirties dar auga plaukai

Dienom ir naktim per pilnatį,

Kai mezga minčių tinklus

Namiškiai, paveldėję rudenį –

Vešlius, pražilusius sodus

Su meilės akmens sunkiu,

Kuriame praeitis sudyla

Iki dalgio, delčios, plutos.

2012 m. sausio 8 d

praeities ižas I

Eidavome į kapines kiekvieną šeštadienį.

Po to, kai grįždavau iš pamokų

Pilna galva formulių, apibrėžimų, –

Juos miniatiūriniu grėbliuku išraižydavau

Kaip pelenus prieglobsčio žemėje.

Traukdavau į upę du kartus,

Būdavo – tris: parnešti vandens vilties naščiais,

Tikėdamasi pamatyti plaukiančią auksinę žuvelę,

Kurios prašyčiau

atrišti tėčio kaklaryšį,

Kad šis niekada

 neužveržtų sapno plazdėjimo.

Ten prie tilto sėdėdavo žvejas

Ilgais marškiniais ir ilgaauliais.

Jis žvilgsniu išmatuodavo

mano ūgį ir drąsą,

Tada juokais liepdavo semti atsargiai,

Kad neišneščiau viso vandens.

– – –

Dabar upė nusekusi,

Apžėlusi meldais ir nendrėmis,

Lyg avis ilgai nekirpta ilgesio vilna.

Aukso žuvelė žveją seniai pavertė tilto turėklu,

Kuris paliestas dusliai užsikosėja

ir nebepaleidžia.

2016 m. vasario 14 d

praeities ižas II

Šešta ryto. Žagarė. Turgaus prieigos.

Senolis stumia žaliai dažytą,

Iš lentų ir lentelių surinktą vežimą,

Uždaromą iš abiejų galų,

Kad dalgiakočiai – tarsi sieliai –

Lygiai sugultų,

Nesiremtų į žemą meistro krūtinę,

Alsuojančią sunkiai –

Nuo naminės tabokos

Ir šarvuotos minčių apgulties.

Ištraukdamas ilgą, dar kvepiantį dalgio kotą,

Atgalia ranka jis nubraukia prakaitą,

Kilsteli nudėvėtą kepurę su snapeliu,

Kad laisvai išgaruotų sapnų atodūsiai,

Ir užlietų krūtinę dangaus skliautų tykuma.

2016 m. vasario 20 d

keista vasara

Rugpjūčio dangus šaukiasi rudens,

Kaip Munko „Šauksmas“,

Prarėžęs siaubo pūlinį.

Rugių sutemusi jūra

Pavirto plūkta asla,

Liūties ir vėjo volu pervažiuota.

Grūdai išbyrėję – sielvarto atnašos.

Buvo vasara be pilnaties ir be žado.

2016 m. rugpjūčio 14 d.

balandžių medis

Paskutinis spalio vakaras švelnus, vanilinis,

Kaip vaikystės ledai.

Net nepastebi kaip ištirpsta.

Valanda sumažėjęs laikrodis

Praryja šviesos trupinius.

Prieš užgęstant matau seną vyrą,

Ant kurio rankų, galvos

Tupia balandžiai.

Eina plasnojantis paukščių medis,

Stebuklingas dvasių rinkėjas.

Tykuma ima spurdėti.

Lyg iš kaušinio išsirita lapkritis.

2022 m. spalio 31 d