2024-04-23

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Erika Drungytė

lapkritis. auštant

žolė šarmos dygliais pašiurpus baugiai styro
palietus kojom sutraška tačiau nelūžta
tu uodi orą iš visų jėgų. vien žvyras
lyg kiaunės dantys dreskia tavo plaučių gūžtą

magnolijos pūkuotuos pumpuruos sucypsi
kažkas iš būsimojo laiko bet per tyliai
veide šviesos dėžutė užfiksuoja vypsnį
ir ne klausa – veiksmažodžiais tu nusivylei

labiausiai nuosakom nes tau iš jų beliko
vien tariamoji. keistum jei galėtum
nervingai išmuša aštuonias. veido tikas
seniai ištikęs laikrodį: paguoda – lėtas

krušos išplėšyto voratinklio skivytai
liūdnai vėduoja tau paskirtąją žinutę
į langą godžios paukščio akys beldžia. rytas
o vaiko balsas pilnas džiugesio: zylutės

jo ir užteko – šitaip skamba esamasis
tiesus ir be iliuzijų tau ranką purto
kažką mėgins dar protas – nerimo link kasis
bet neatlaikęs krykštavimo pasiduos. tai tiek tų burtų

Antonio Lucio

Iš rododendro pumpurų, alyvų balto brinksmo
Tarytum seno turgaus – žvirblių triukšmo krūmuos
Iš mikroskopinių tulpiarausių aplinkui tvenkinį
Ir garo iš žolės burnos, kai atsidūsta imant temti

Iš ryto, perlamutrinių varnėnų gerklėmis papjauto
Kieme kaimynės katino, įstrigusio šakoj prie inkilo
Snieguolių batalionų patvoriuos apskretusiuose
Ir kielės, vabalaujančios ant lysvių besimuistančių

Iš šiltnamyje rupūžės, apsimetančios grumstu molio
Tuščios lapų krūvos, per visą žiemą okupuotos ežio
Ir saulėtojo lango musių, prisikėlusių iš mirusiųjų
Prasikala La primavera gaivalas. Allegro. Mano metas

Vėjas

Mano sode nėra kolibrių, kitam sode nėra kamanių
Trūkažolė levanda nepavirsta ir mėlyna netampa žalia
Todėl prisijaukintas kiparisas išėjo vieną ankstų rytą
Kažkur į Lisabonos pusę pašnipinėti kažką kitą
Po langu pietiniu pražydus labai egzotiškai budlėjai
Atskrido tūkstantis drugelių ir užpūtė lietingą vėją:
„Ištrūk ištrūk iš savo sapno, tau Zhuangzi tik pamelavo
Esą kažkur gražiai paskraidė, esą paskui suprato dao“
Iš molio tvenkinio kišenę kregždė man virš galvos sulipdė
Ten tilpo Afrika ir netgi atogrąžų miškų margi kolibriai
Ir ko nėra štai atsirado, o iš tiesų juk visad buvo
Nes pasakos – apie tikrovę, nepatikėję jom pražuvo
Ir va dabar, ankstyvą rytą, dagių žiedams nusišypsojus
Egipto vabalas man gieda ties tvarteliu. Girdėti – rojus

Dulkės

I.

Kažkas pagrobė debesiją
Nelyja ir nelyja ir nelyja
Ir net nėra ką pult kaip gintis
Kai vietoj žemės – dulkių pintys
Ir girgžda tarp dantų ir gerklę
Išdrasko kad visus atmerktų
Sausa druska blakstienų vartuos
Akių vyzdžiai juodai nekantrūs
Kiekvieną akmenį apverčia
Dangaus laukuos kol randa kančią
Pajuodusią lyg dagio sėklą
Į dirvą beria. Fin de siècle

II.

O dabar padainuok apie lietų
Ar jis keistųsi jeigu paliestų
Tavo kūną ir akmenio briauną
Debesijos šarvuotą kariauną
Jeigu varpą arba jeigu būgną
Tą dangoraižį lyg rūsio dugną
Ranką rankoj ir šaudančią ranką
Šiaurės vėją ir tą kuris renka
Tavo ištartą raidę kiekvieną
Kad nupjautum tik tai ką pasėjai