2024-04-23

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Vilius Dinstmanas

 Baltas vilkas

Iššvaisčiau visą kraują daugiau nebegydo laikas

apgraibom pusę kelio o pusnys vis vien per gilios

trečią parą mėnulis nešiojo po mišką kilpas

kol mane nelauktai laukuose angelai atpažino

nebaisu kad toks jaunas nuskeltos jau visos iltys

netiesa kad nuliūdęs nors kailis prieš saulę žiba

paskutinis lietus ant vilkauogių greitai tirpsta

jos palies mano galvą ir viskas atrodys kaip buvę

penktą dieną virš medžio šakų suka pusračiu varnos

ir neliko vandens šaltinėlyje akmenys guli

mano meilė viena iš nasrų aukso dulkėmis merkias

užmigdys po klevu ir nešiojantis kilpas mėnulis

 Mano tėvas dabar po ledu

… mano tėvas dabar po ledu semia rankomis žuvį

nemačiau laimingesnio jo amžino įšalo veido

kai gimtadienį skolina metinės sausis rugpjūtį

visas kaimas išgėręs pasveikina svetimą kaimą

danguje kaip ir žemėje liko neiškastos duobės

neiššaudyti žvėrys sugrįžę prie pūvančio šieno

ir daugiau nesvarbu ar naktis ar diena ar mėnulis

ar užklos laukuose šaltą kūną pavasario sniegas

ar paimsi už rankos kai ledas pasieks mano širdį

įsigers į krūtinę sunokusių spanguolių kvapas

tu skubėk aš palauksiu jau vakaras viskas nutilo

išsibarsčiusios žvaigždės akių sugadintų nemato

ten toli už spalvotų miškų už pražydusių pievų

ant stiklinės paklodės iš deimantų ežeras guli

nuo vaikystės žinau ir žinosiu kad būsiu ne vienas

mano tėvas dabar po ledu semia rankomis žuvį…

 Su gimtadieniu

29Archangelas: esu tikras

Pagaliau aš negyvas ir keltis daugiau nebereikia

iš pasaldintų lūpų girdėti paklydusį balsą

Aušros vartų kampe ant grindų pasimelst neateisi

kai vėluojanti siela iš delno pasiima auksą

kai nepakelia girto tavęs šimtas mylinčių rankų

nepalydi gyvenimo gatvėmis tikinčios akys

mums pasakė laikytis drauge aš ir vėl pasileidau

laimės vedamas tiesiai į salą kur vienas ir svetimas

kur per šventę pasveikina mintys per gedulą norai

per sustojusią širdį prasiskverbia jūrinis šaltis

vos tik spėjau numirti o laikas ir vėl atsibodo

kaip kareivis pratybose tūkstantį kartų pašautas

čia nelieka teisių nepažįstamas sąžinės jausmas

neaplanko draugai ir nereikia jų niekas nekaltina

tik seniai pasibaigusi baimė nuo stalo nutolsta

švenčiant pirmąjį savo gimtadienį vasaros gatvėje

Myliu Mašą

… ji mėgo maudytis nuoga per lietų

apvalios krūtys būtent telpančios į delną

svaigino šokis kai judėdavo iš vietos

jos kojos ilgos tiesios gražios

plaukai rusvi ir natūralūs nedažyti

galėjau nusidėti bet per plauką

bijojau savo potraukio iš lėto

stebėjau iš arčiau ir atsitraukiau

jai buvo dvidešimt ir jai nebuvo gėda

vilioti vyrus kaip Sirenos Odisėją

nakties balsai migdydavo pelėdas

ir pasislėpęs po paparčiais augo vėjas

ji nieko nebijojo deivės sakė

ją saugo pusdieviai dievai ir miškas

nuogumą slepiančios begėdės akys

žvilgsniu pataikydavo strėlėmis į tikslą

aš pavirtau šernu norėjau pastebėti

išbėgau kaip ugnikalnis iš urvo

prisipažinsiu: nieko nedariau – tikėkit

prie Baltarusijos pasienio rado kūną

Esu kaltas

Beprotiškai skauda paliki mane ant turėklų

akmenėlių ant dugno paberk kad minkščiau atsigulčiau

visą naktį prisnigo ledynais ir girdisi niekas

kas baisiausia girdžiu bet nesugebu nieko suprasti

ten kažkur man pasakė kad reikia sulaukti rytojaus

nutylėjo kada nes nežino ar verta taip elgtis

paskutinis atodūsis atgarsiais sergančioj lovoje

neša mano pavasarį vieną akligatviais artimą

seka vienišą žingsnį palikusį pėdsakus gatvėje

kur kreida užrašyta vėluojantiems eiti negalima

pasilik atsiprašymus mylimas nuoskaudas atminčiai

jų nereikia sakyti žinau nepažįstu gyvenimo

pagaliau mano kryptys diktuoja į rojų be vartų

kur iš teismo parves nuginkluotą be galo laimingą

esu kaltas iš naujo per amžius beprotiškai kaltas

dar pabūsiu… tu eiki namo vienas žingsnis ir sninga