2024-04-23

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Artūras Valionis

SĄLYČIO TAŠKAI

Į lempos nėrinius plakasi vabzdys.

Žuvies, išmestos į krantą, garsas.

Sparnai ar uodega.

Vienas ir toks pat nerimastingas

gyvūno, kurio atsisakė

vandenynas ar kitos stichijos,

judesys.

Mes prisidengiam pažeidžiamas vietas.

Lyg užklupti viešoje vietoje.

Ir užsimerkus prieš akis plūduriuoja lempos siūlas.

NAKTIS IR ŠEŠĖLIAI

Kažkas kosteli.

Pabaido ramiai snaudusį traukinį.

Tas suūkia.

Ant spintos priešais mane

jo, pralekiančio, šešėliai.

Jam nutolus

Sienos dar kurį laiką

Vibruoja

Iš malonumo.

ARKA

Suplūktoje žemėje

Titaniškomis pastangomis

Vapsvos išsigręžia urvelius.

Basa koja, beveik

Pilnapadė.

Pėdos skliautas

Leidžia geluoniui įkvėpti oro.

Švelnus pakutenimas

Vietoje dūrio.

Dūrio vietoje.

KALIGRAFIJA

Malkos spragsi krosnyje.

Kinivarpų aimanos.

Žiežirbos pakyla ir užgęsta.

Jonvabalių skrydis.

Arba atvirkščias žvaigždžių kritimas.

Čežėjimas, gremžimas, spragėsiai.

Panašiai raitosi

Degančių knygų

Raidės.

TRUMPAS SUJUNGIMAS

Senyvas žmogus

įsikinkęs traukia arklą.

Jis dabar arklys.

Vaikas stumia bandydamas nulaikyti.

Jis dabar artojas. Artūras Artojas.

Reikia tolygiai,

kuo tiesesnių vingių.

Nei per giliai nei paviršium.

Aš tas, kurio pirštai iš visų jėgų

spaudžia rankenas,

kas porą žingsnių

nugramzdinantis svorį nepatraukiamai.

Užtrunka, kol išrauname.

Oda melsva kaip viduržiemy.

Pilkas arimas iš paukščio skrydžio

banguoja kaip juostanti jūra.