2024-03-02

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Šypsniai ir įžvalgos

Tomas Vyšniauskas

Aidas kelionis. Žvilgsnis pro langą. Humoreskos. Vilnius: Homo liber, 2023. 90 p.

Skaitydamas knygas ir rašydamas apžvalgas poezijoje dažnai pastebiu lyriniam subjektui priskiriamą stebėtojo vaidmenį. Tiesa, retai kada tekstų veikėjas būna visiškai neutralus aplinkos vyksmui. Žmogaus – pasaulio tarpusavio sąveika pasireiškia jausenų išreiškimu aplinkos procesų pagalba, mikro ir makro lygmenų sąsajomis ir panašumų išryškinimu. Poezijoje visumos reiškiniai padeda eilėraščio žmogui išreikšti būties dramatiškumą ir komplikuotumą. Šį kartą man į rankas pakliuvo kitokio žanro knyga. 2023 m. pasirodė poeto, prozininko Aido Kelionio humoreskų rinkinys „Žvilgsnis pro langą“ (išleido „Homo liber“). Knygos pavadinimas tarsi sufleruoja skaitytojui, jog pagrindinis dėmesys bus skiriamas aplinkoje vykstantiems procesams.

Knygos tekstus galima būtų suskirstyti į kelias grupes:

a) žodžių žaisme ir skambesio įvairiaprasmiškumais pagrįsti pastebėjimai;

b) socialinių, ekonominių reiškinių atspalviai;

c) konkrečios, siauresnės tematikos (sporto, geografinių vietovių) miniatiūros.

Nemažai tekstų pasižymi dėmesiu žodžio ar skambesio semantinėms variacijoms. Reikšmių kitimas arba skirtingų prasmių gretinimas remiantis fonetinėmis sąsajomis leidžia atskleisti lietuvių kalbos plastiką, o kartais ir kurioziškumą („Jis nenorėdavo kristi į akis, tad dažnai krisdavo ant žemės“ (p. 14) ar „Bet kaip galima mugę atidaryti, jeigu ji neturi durų“ (p. 47). Na, kad triperis yra ne tik lytiniu keliui plintanti liga, bet ir techniškai netvarkingas automobilis (p. 68), ko gero, žino daugelis vairuotojų, turėjusių dvidešimties metų senumo Golfus ar Kadetus, o padėti draugui darbe susikaupti kauptuku (p. 48) nerekomenduotina net profesionaliam ūkininkui. Aprašyta gydytojo rekomendacija pakeisti klubus (tiesa, iš Gargždų „Bangos“ į Telšių „Džiugą“ (p. 73)) ar interaktyviam žaidimui priešpastatomas aktyvus futbolo komandos „Inter“ puolimas (p. 23) atspindi autoriaus dėmesį šiai sporto šakai. Tokių sugretinimų ir žodžio prasmės kitimo pastebėjimų knygoje ne vienas. Rinkinio penktasis skyrius „Kalendorius“ skirtas metų mėnesiams. Idėja mėnesius aprašyti kiekvieną žodį pradedant mėnesio pirmąja raide tegul ir nėra superoriginalus viršuždavinys, tačiau apžaistas išradingai ir su nuorodomis į konkretaus laikmečio ypatumus: „Balandį bėga buliai baubdami, baidydami Barselonos biurokratus, besėdinčius baltose biuvetėse“ (p. 40). Pietų Amerikos valstybių pavadinimų atskiroms raidėms paskirti po žodį ir sulipinti juos į rafinuotą, tegul ir kiek absurdišką mintį („P.E.R.U.  Pankai. Erzina. Riebius. Ungurius.“ (p. 54) – idėja žaisminga, tegul ir turinti nedaug aiškių sąsajų su valstybės stereotipine realybe. Į šypsnį išspaudžiančio absurdo teritoriją (darau prielaidą, jog tikslingai) įžengia ir realijų Lietuvos vietovėse („Lazdijuose“ ar „Rietave“) apibūdinimai: „Rūsčiai riaugėja rubuiliai rumunai Rietave riedėdami riestais ratais“ (p. 35). Na, o Zuokas ir Hemingvėjus tame pačiame skyriuje taip pat atspindi ir temų geografines platumas.

Knygoje atkreipiamas dėmesys ir į kasdienybės reiškinių, buities paradoksus bei ydas. Štai tekste „Nuolaida“ pastebimas prekeivių komerciškai, reikia manyti, apgalvotas, tačiau šypseną keliantis produkto segmentacijos pavyzdys: „Vieno Lenkijos prekybos centro parduotuvėse kiekvieną antradienį turintiems senjoro kontelę taikoma 10 procentų nuolaida prezervatyvams“ (p. 14). Tiesa, kitoje vietoje su panašaus pikantiško pobūdžio pastebėjimu gal kiek ir perspausta: „Savitarna lyg masturbacija, kai aptarnauja kasininkė – lyg visavertis seksas“ (p. 20). Kita vertus, tokiame pastebėjime iškeliama visuomenės susvetimėjimo (nykstant „gyvo“ bendravimo saitams), uzurpuojančios technologijų įtakos problemos. Knygoje švelniai ironizuojami ir viešoje erdvėje aptikti skelbimų tekstai: frazės „pamatyk Druskininkus paukščio akimis“ (p. 27) ar „geri žmonės rado raktą“ (p. 25) nepiktai pašiepiamos, reiškiniai iškeliami kaip savotiški gerovės valstybės atributai (kuo daugiau raktų pamesime tuo daugiau gerų žmonių bus, klinikos jau įsigudrino transplantuoti žmogui paukščio akis ir pan.). Humoreskoje „Kardeliai“ gėlės pavadinimas atstoja ir alegorinį ginklą moksleivio rankose. Taip atkreipiamas dėmesys į, švelniai tariant, neentuziastingą jauno žmogaus požiūrį į mokymo procesą. Kita vertus, kažkur fone plevena ir rimtesni klausimai: kodėl susiformavo toks mokyklos – jaunuolių santykis, ką reikėtų daryti, kad priešiškumas (ar, bent jau, nemeilė) išnyktų. 

Rinkinyje yra ir tekstų, kuriuose akcentai dedami ne ant galimybės išspausti skaitytojo šypseną. Tokio tipo humoreskomis galėtume laikyti kūrinėlius „Pastovumas“ (p. 25), „Rezultatas“ (p. 31) ar „Finišas“ (p. 33). Juose šiek tiek melancholiškai apmąstomas būties šiurkštumas ir individo ribotumas gamtos (kosmoso) akivaizdoje. Be maišto intencijų, destrukcijos apraiškų ar pagiežos veikėjas tiesiog konstatuoja, jog metams bėgant liežuvis prie vielos šaltyje vis dar limpa, o, nepaisant visų pastangų, Dievas vis taip pat vangiai reaguoja į pagalbos prašymus. Kad ir kiek intensyviai žmogus „užmušinėja laiką“, „kartą laikas atėjęs visam laikui užmuša žmogų“ (p. 33).

Teigti, jog visi knygos tekstai priverčia skaitytoją kvatoti būtų pernelyg stipru. Vietomis konstatuojančios išvados išmintimi, emociniu krūviu nustelbia humorą. Ir tai nėra blogai. Tikrai geriau už stendaperių pastangas prajuokinti publiką tyčiojantis iš kito žmogaus trūkumo ar silpnybės. A. Kelionio „Žvilgsnis pro langą“ man skaitėsi kaip subtilių įžvalgų (kartkartėmis kiek nuspėjamų, kartkartėmis krypstančių į absurdo jurisdikciją, tačiau iš esmės teisingų), sugretinimų, skambesio žaismės ir kalbos plastikos pastebėjimų knyga, savotiški gyvenimo stebėtojo užrašai. Švelniai ironizuojant (be drastiškų, šokiruojančių išsireiškimų, teatrališkų frazių ar destruktyvių idėjų), vietomis su melancholijos gaidelėmis, pastebimas pasaulio netobulumas ir kalbos galimybių įvairialypiškumas. Tos žodžio galimybės transformuotis, įgauti skirtingas reikšmes, o ir išlenkti lūpas į šypseną yra tarytum prieglobstis asmenybei būties netvarumo, progreso keliamų iššūkių, pritapimo problemos akivaizdoje. Ir pasaulis pro langą ims žvelgti į žmogų. Šiltai. Tarytum skiriančių stiklų nė nebūtų buvę.