2022-09-30

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Aušra Uldukienė

Pelenų laukas

Dalykinė kalba pasveria žodį, sudėlioja

faktus, teisės aktų nustatyta tvarka

išbrauko asmenvardžius.

Rašto gale – metalinio plaktuko dūžis, burtas,

pastanga sustabdyti kintančią tiesą:

šis atsakymas gali būti skundžiamas

Dievo teismui arba sąžinės ginčų komisijai

per vieną mėnesį nuo jo įteikimo dienos,

arba žemės sklypo ribų nužymėjimo,

trečią dieną išberiant pelenus, –

kad per amžius toje vietoje želtų vešli žolė,

o  tvora trūkinėtų punktyrais –

neišvengiamos kaimynystės varteliais.

Apsodintoja

Tie šiurpulėlių kalenimai–

nudegę degtukai dėžutėje.

Čia niekas nemėto degtukų.

Paskutiniuoju bandau įkurti liepsną,

ugnį – į saują, kol įsiplieskia.

Esu kapų apsodintoja.

Liudiju šventųjų bendravimą,

stebiu mirties gėlynų suvešėjimą,

lieju vasarvidžio lietų ir ugnį,

kad būtų gražu ateiti.

Medžiai godžiai siurbia vandenį

iš mano gėlynų,

jų šaknų arfos virpina žemę,

kol ši įdumba.

Palaima

Perstačiau namus, išgrindžiau kiemą,

įrengiau daug vietų sėdėjimui:

saulėlydžio suolą,

ankstyvojo prabudimo krėslą;

žiemos sode, po monstera ir fikusu,

turėčiau sėdėti per pūgą;

sofa raudono gobeleno pasijoniu pritiko terasoje,

akmuo –  prie laužavietės,

kambary – pagalvėlės ir kilimas…

Sėdėjimo palaima mane aplanko retai.

Judu, ir esu pilnas meilės

kaip kryželis ant kaklo.

Rudas ežero vanduo, vasara balta kaip niekad.

Regiu valtį tame nejudriam vandeny.

…Namų atspindys pradingtų sulig naktimi,

suolai ir suoleliai liktų pakrantėj,

pajuodavę nuo dulkių, lietaus, nesulaukto manęs.

Toji valtis be irklų, mano rankos ir kojos ilsisi,

Ar ilgai aš jau čia, šioje dreifuojančioje scenoje.

Ką ištarti  žiūrovams ant kranto?

Parduodu nemigą, pūgą, kepsninės kvapus –

tyliai tariu, už porą irklų. Šitas ežeras jungė upes.

Ar pajusi pro meldus jų tėkmę.

Laiko sukinėjimas

Kaskart, kai pasuka laikrodį,

ta prapuolusi valanda  esu aš.

Saldumo kaip klevo sula

šita valanda –  vaiduoklis.

Ji sėlina lūšies žingsniu,

sustingsta į ledo veidrodį,

žmonių ir daiktų atspindžiai

suskyla į šešiasdešimt dalių,

o tarpuose tarp sekundžių

sudygsta baltais siūleliais

patamsio žolės.

Kartais sidabro upėtakiu

virsta ši valanda,

ir trumpam išsprūsta namo – į  jūrą.

Laikas ir medžiaga

Raudonos ir kantrios, senoviškai surištos plytos – 
pats tas miestelių bažnyčioms! Vakare susitinkam?
Smiltainis, molis ir marmuras susitaiko Kristuje,
ūžteli karščio banga, atsimušusi dūžta, pasklinda.

Lėtas, ritmingas aižėjimas nepakeis veido bruožų,
nesudrums pamatų, kolonų ir sienų vienybės.
Keletas gyvenimų po aštuoniasdešimt
aštuonerius metus –  tik trys milimetrai įtrūkusios sienos.

Ką tu išmanai apie statybas, raštininke, davęs leidimą
griauti namus, kurie augo nuo mano žvilgsnio.
Aš įmūrytas šioje sienoje, aš rašiau, susitikim,
aš kalbėjau, sukurkim, aš šnabždėjau – didinga.

Akmeninėmis kojomis lieki stovėti, eina minios –
blunka vardai ir dyla granitas. 
Lašas po lašo, ant perštinčios odos, į akmenį,
įsirašo ženklai, ir bėgikas atneša pergalės – pabaigos žinią.

Balti delnai

Pabūk su manim, kol pravažiuos maršistų tankai,

kol podiumu energingai nužingsniuos laisvės elegancija,

nusvies per petį šventinį drabužį.

Kalbėk –  tvirtai ir  raminančiai.

Aš galiu suburti žodžius kaip siūlus,

susiūti kruviną žvėries kailį,

supinti pušies ir kadagio šaknis.

Atviliojai vėją, kurio jie neatlaikys.

Vėjas nematomas, oras nematomas,

jėga – pulsuojanti, nuožmi ir griaunanti,

ritasi per mūsų galvas.

Trūkčiojantis akies vokas

išduoda: esu čia, ir mano kaltė –  šitie susipynę žodžiai,

virpantys iš baimės gyvūnai, žemė, pasiilgusi būti derlinga.

Kalbėk ramiai ir užtikrintai, aš girdžiu ir įsimenu.

…Iššukuoti linai, kurių nematė jau kelios kartos,

turėtų būti balti ir kvepėti tavo delnų žeme.