Aušra Uldukienė
Pelenų laukas
Dalykinė kalba pasveria žodį, sudėlioja
faktus, teisės aktų nustatyta tvarka
išbrauko asmenvardžius.
Rašto gale – metalinio plaktuko dūžis, burtas,
pastanga sustabdyti kintančią tiesą:
šis atsakymas gali būti skundžiamas
Dievo teismui arba sąžinės ginčų komisijai
per vieną mėnesį nuo jo įteikimo dienos,
arba žemės sklypo ribų nužymėjimo,
trečią dieną išberiant pelenus, –
kad per amžius toje vietoje želtų vešli žolė,
o tvora trūkinėtų punktyrais –
neišvengiamos kaimynystės varteliais.
Apsodintoja
Tie šiurpulėlių kalenimai–
nudegę degtukai dėžutėje.
Čia niekas nemėto degtukų.
Paskutiniuoju bandau įkurti liepsną,
ugnį – į saują, kol įsiplieskia.
Esu kapų apsodintoja.
Liudiju šventųjų bendravimą,
stebiu mirties gėlynų suvešėjimą,
lieju vasarvidžio lietų ir ugnį,
kad būtų gražu ateiti.
Medžiai godžiai siurbia vandenį
iš mano gėlynų,
jų šaknų arfos virpina žemę,
kol ši įdumba.
Palaima
Perstačiau namus, išgrindžiau kiemą,
įrengiau daug vietų sėdėjimui:
saulėlydžio suolą,
ankstyvojo prabudimo krėslą;
žiemos sode, po monstera ir fikusu,
turėčiau sėdėti per pūgą;
sofa raudono gobeleno pasijoniu pritiko terasoje,
akmuo – prie laužavietės,
kambary – pagalvėlės ir kilimas…
Sėdėjimo palaima mane aplanko retai.
Judu, ir esu pilnas meilės
kaip kryželis ant kaklo.
Rudas ežero vanduo, vasara balta kaip niekad.
Regiu valtį tame nejudriam vandeny.
…Namų atspindys pradingtų sulig naktimi,
suolai ir suoleliai liktų pakrantėj,
pajuodavę nuo dulkių, lietaus, nesulaukto manęs.
Toji valtis be irklų, mano rankos ir kojos ilsisi,
Ar ilgai aš jau čia, šioje dreifuojančioje scenoje.
Ką ištarti žiūrovams ant kranto?
Parduodu nemigą, pūgą, kepsninės kvapus –
tyliai tariu, už porą irklų. Šitas ežeras jungė upes.
Ar pajusi pro meldus jų tėkmę.
Laiko sukinėjimas
Kaskart, kai pasuka laikrodį,
ta prapuolusi valanda esu aš.
Saldumo kaip klevo sula
šita valanda – vaiduoklis.
Ji sėlina lūšies žingsniu,
sustingsta į ledo veidrodį,
žmonių ir daiktų atspindžiai
suskyla į šešiasdešimt dalių,
o tarpuose tarp sekundžių
sudygsta baltais siūleliais
patamsio žolės.
Kartais sidabro upėtakiu
virsta ši valanda,
ir trumpam išsprūsta namo – į jūrą.
Laikas ir medžiaga
Raudonos ir kantrios, senoviškai surištos plytos –
pats tas miestelių bažnyčioms! Vakare susitinkam?
Smiltainis, molis ir marmuras susitaiko Kristuje,
ūžteli karščio banga, atsimušusi dūžta, pasklinda.
Lėtas, ritmingas aižėjimas nepakeis veido bruožų,
nesudrums pamatų, kolonų ir sienų vienybės.
Keletas gyvenimų po aštuoniasdešimt
aštuonerius metus – tik trys milimetrai įtrūkusios sienos.
Ką tu išmanai apie statybas, raštininke, davęs leidimą
griauti namus, kurie augo nuo mano žvilgsnio.
Aš įmūrytas šioje sienoje, aš rašiau, susitikim,
aš kalbėjau, sukurkim, aš šnabždėjau – didinga.
Akmeninėmis kojomis lieki stovėti, eina minios –
blunka vardai ir dyla granitas.
Lašas po lašo, ant perštinčios odos, į akmenį,
įsirašo ženklai, ir bėgikas atneša pergalės – pabaigos žinią.
Balti delnai
Pabūk su manim, kol pravažiuos maršistų tankai,
kol podiumu energingai nužingsniuos laisvės elegancija,
nusvies per petį šventinį drabužį.
Kalbėk – tvirtai ir raminančiai.
Aš galiu suburti žodžius kaip siūlus,
susiūti kruviną žvėries kailį,
supinti pušies ir kadagio šaknis.
Atviliojai vėją, kurio jie neatlaikys.
Vėjas nematomas, oras nematomas,
jėga – pulsuojanti, nuožmi ir griaunanti,
ritasi per mūsų galvas.
Trūkčiojantis akies vokas
išduoda: esu čia, ir mano kaltė – šitie susipynę žodžiai,
virpantys iš baimės gyvūnai, žemė, pasiilgusi būti derlinga.
Kalbėk ramiai ir užtikrintai, aš girdžiu ir įsimenu.
…Iššukuoti linai, kurių nematė jau kelios kartos,
turėtų būti balti ir kvepėti tavo delnų žeme.
Daugiau straipsnių
JUOZAS ŠIKŠNELIS
Atvirumas – tai spąstai
Diana Paklonskaitė