2022-07-01

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

                

  PEPSĖ
  PEPSĖ

Ilena Ežerinytė

– O šita kokia graži pelytė!

                 Berniukas pro narvo virbus piršteliu bandė pasiekti kampe mirksintį baltą kamuoliuką.

                 – Čia žiurkėnas. Atsargiai, – perspėjo mama, – jis turbūt kandžiojasi.

                 Žinoma, jis kandžiojasi. Bet jeigu nenori viso gyvenimo praleisti gyvūnų parduotuvėje, turi elgtis gudriai: kiek galima labiau pašiaušti pūkus, išpūsti akis, kad jos atrodytų kaip stiklo karoliukai, šiek tiek pakelti viršutinę lūpą, lyg šypsotumeisi. Gali mažytėmis letenėlėmis bandyti apglėbti savo pilvą arba atsistoti ant užpakalinių kojų – žmonėms tai atrodo labai juokinga. Jei būsi mielas, kas nors tave tikrai nupirks.

                 Namuose jam atiteko kampas prie lango berniuko kambaryje ir dviejų aukštų narvas su mediniu nameliu pirmajame ir bėgimo ratuku antrajame. Pepsę nuo sukimosi pykino, bet įkeltas jis vis dėlto apibėgo kelis ratus – nenorėjo nuvilti berniuko, išsirinkusio jį iš šešiolikos kitų žiurkėnų. Kai tave nuperka, turi būti dėkingas. Už namus, ėdesį, vardą. Pepsė šiaip jau kvailas vardas, turint galvoje, kad nesi patelė, bet kai tave nuperka, stengiesi nekreipti dėmesio į smulkmenas.

                 Mažasis Pepsės šeimininkas turėjo daug puikių savybių – jis buvo linksmas, švelnus ir… išsiblaškęs. Dažnam juk pasitaiko ant šepetuko vietoj dantų pastos išsispausti mamos rankų kremo ar apsimauti skirtingų spalvų kojines. Bet itin puiku, kai paglostai savo žiurkėną ir išeini į mokyklą, pamiršęs uždaryti narvelį.

                 Kaip Pepsei patiko tos laisvės dienos tuščiame bute! Jis buvo iššniukštinėjęs visus kampus, palindęs visur, kur galima palįsti, ir užlipęs visur, kur galima užlipti. Tačiau šiandien jo laukė dar įdomesnis nuotykis – kažkas buvo palikęs  praviras drabužinės duris. Oho, drabužinė tokiam mažam žiurkėnui – tiesiog pramogų parkas! Ir Pepsė smaginosi šokinėdamas ant skrybėlės batuto, čiuoždamas šeimininkės aukštakulnių kalneliais, vartydamasis tarp rožėmis susuktų šalikų… Akimirką Pepsei pasirodė, kad jį kažkas stebi, betgi žiurkėnas puikiai žinojo bute esąs vienas, tad nuginęs keistą jausmą toliau nardė kišenių ir rankovių labirintuose. Staiga, skriedamas žemyn metalinio užtrauktuko rogutėmis,  neišlaikė pusiausvyros ir būtų skaudžiai tėškęsis ant kieto parketo, bet spėjo įsitverti į kažką minkšta.

                 – Ne taip stipriai, – išgirdo malonų balsą.

                 O dievai – Pepsė kabojo įsikibęs į sidabrinės lapės uodegą! Tikrų tikriausią uodegą tikrų tikriausios lapės, kuri dabar žvelgė į jį smaragdinėmis akimis ir šypsojosi.

                 – Atsiprašau… – išlemeno žiurkėnas ir stryktelėjo žemėn.

                 – Tu esi Pepsė, tiesa? O aš Violeta. Malonu susipažinti.

                 – Ar tu… lapė?

                 – Sunku pasakyti, – susimąstė Violeta. – Bet anksčiau tikrai buvau lapė.

                 – O dabar?

                 – Dabar esu kailinė apykaklė, dėvima ypatingomis progomis, o tai reiškia, gana retai, – atsiduso lapė.

                 Pepsė išpūtė akis.

                 – Ar iš manęs irgi padarys apy… apy… – iš siaubo žiurkėnas vos neprarado amo.

                 – Nurimk, tu tam per mažas, – nusišypsojo Violeta. – Geriau papasakok apie save.

                 Ir Pepsė papasakojo, ką žinojo.

                 – Dabar tavo eilė, – paragino jis.

                 – Praeito gyvenimo aš neatsimenu – to, kai dar buvau tikra lapė. Matai, žmonės, atėmę mano kūną, kartu atėmė ir atmintį. Man liko tik kailis.

                 – Žmonės?! – pasibaisėjo Pepsė. – Berniukas, jo mama ir…?

                 – Ak, ne. Mama mane nusipirko dėvėtų drabužių parduotuvėje. Garbės žodis, esu laiminga turėdama tokią šeimininkę. Tik jos dėka pamilau operą.

                 – Operą? Kas yra opera?

                 – Tu niekada negirdėjai operos? Tada bus labai sunku paaiškinti… Na, iš pradžių tave iškvėpina prancūziškais kvepalais, tada apsivynioja apie kaklą ir nešasi į tokius rūmus. Tu tįsai ložėje, lauki, kol pasikels uždanga, užgros muzika ir į sceną išeis  pasidabinę artistai. Jie uždainuos nuostabiais balsais ir pasakos kokią liūdną istoriją. Tai ir bus opera.

                 – Į rūmus… – pakartojo Pepsė. – Oho…

                 – Labiausiai man patinka „Traviata“. Tos arijos…

                 – Arijos?

                 – Taip vadinamos operų dainos, – paaiškino Violeta.

                 – Galėtum padainuoti? Man dar niekas nėra dainavęs operos.

                 – Deja… Nuo to laiko, kai netekau kūno, dainuoti aš negaliu, bet…

                 – Bet ką?

                 – Bet galbūt galiu tau parodyti tikrą operą, – ir lapė valiūkiškai žybtelėjo stiklinėmis akutėmis. – Šeštadienį mes su šeimininke eisime žiūrėti „Užburtosios fleitos“.

                 – Ne… Nemanau, kad mane pasiims kartu, – suabejojo Pepsė.

                 – Jie tavęs, žinoma, neims, – sutiko Violeta. – Pasiimsiu aš. Žiūrėk – po uodega mano pamušalas kiek įplyšęs, matai? Tu įlendi, susirangai ir keliauji sau laimingas į operą! Tinka?

                 – Žinoma! – nudžiugo žiurkėnas ir susižavėjęs pridūrė:  – Kokia tu gudri!

                 – Dėl gudrumo abejočiau, nes žmonės, kurie atėmė mano kūną… – buvo bepradedanti  Violeta, bet staiga nutilo – kažkas rakino buto duris.

                 Pepsė nėrė iš drabužinės.

                 Šeštadienio vakarą žiurkėnas kailinės apykaklės sterblėje saugiai atkeliavo į operos teatrą. Lapė sakė tiesą – grožio čia buvo tiek, kad spėk dairytis: krištolo sietynas palubėje, paauksuotos kolonos, prožektorių šviesos atspindžiais žaidžiantys orkestro smuikai ir valtornos, spalvotos figūrėlės, lėtai judančios scenoje… Ne viską, kas vyko operoje, Pepsė suprato, tad Violeta šį bei tą jam patyliukais aiškino.

                 – Tai Nakties karalienė, klausyk, – dabar sušnabždėjo į ausį lapė, ir Pepsė smalsiai  kyštelėjo snukutį iš savo slėptuvės. Tuo pat metu šeimininkė grakščiu judesiu pasitaisė kailio apykaklę, ir lapės uodega su visu Pepse nučiuožė į šoną. Norėdamas nepraleisti svarbaus momento scenoje, jis išsikepurnėjo į viršų ir… akis į akį susidūrė su ponia, sėdinčia eilėje už nugaros.

                 – Aa! A! A! Aaaaa! – sukliko ponia.

                 Būtų kilęs baisus skandalas – pelė operoje, gaudykit, laikykit! – bet kaip tik tuo metu scenoje Nakties karalienė užtraukė įžymiąją savo ariją. Skaidrus sopranas taip gražiai susiliejo su ponios žiūrovės išgąstingu riksmu, kad publika ničnieko nepastebėjo, ir Pepsės kailis buvo išgelbėtas.

                 – Na, kaip opera? – paklausė Violeta, kai žiurkėnas vėl ją aplankė drabužinėje.

                 – Ooo! – atsakė Pepsė ir reikšmingai skėstelėjo letenėlėmis.

                 – Tau būtina pamatyti „Traviatą“. Tai istorija, kurioje susitinka…

                 Apie operas ir operetes Violeta galėjo pasakoti nesustodama, o po pusmečio kelionių lapės uodegoje ir Pepsė jau visai neblogai išmanė šį sudėtingą scenos meną. Iš visų matytų spektaklių labiausiai jam patiko „Šikšnosparnis“.

                 – Jaučiu kažką sau artima, – aiškino jis Violetai.

                 Vieną šeštadienį, puošdamasi į operą, šeimininkė apsigobė pečius nauju šilkiniu šaliu.

                 – Kailinės apykaklės išėjo iš mados, – paaiškino vyrui. Į Violetos pusę nė nežvilgtelėjo.

                 – Neliūdėk taip, – guodė Pepsė savo draugę. – Esu girdėjęs, kad mados grįžta.

                 Bet su kiekviena diena Violeta darėsi vis liūdnesnė. Žiurkėnas trūks plyš turėjo ką nors sugalvoti – ką nors, kas paguostų mieląją sidabrinę lapę. Ir jis, žinoma, sugalvojo…

                 – Sūneli, ar įpylei Pepsei šviežio vandens?

                 – Taip, mama.

                 – Jis turi maistelio? Nealkanas?

                 – Ne, mama.

                 – Turbūt mūsų žiurkėnas susirgo, –  atsiduso mama.  – Jis taip liūdnai cypsi. Gal reikėtų parodyti jį gydytojui?

Bet Pepsė buvo sveikutėlis. Tiesiog jis… repetavo ariją iš „Traviatos“. Šeštadienio vakarą tuščio buto drabužinėje įvyko vieno aktoriaus pasirodymas vienam žiūrovui.

                 – Nieko gražesnio nesu girdėjusi, – sušnabždėjo lapė. Ir jos žalios akutės taip keistai sublizgo, lyg būtų ne iš stiklo.

Nuotrauka Lauros Vancevičienės