Tarptautinės poezijos šventės „Aukštaitijos vasara“ dalyvių kūryba

Irma Beridze

Irma Beridze gimė 1970 m. Tbilisyje, baigė Tbilisio valstybinio universiteto filosofijos ir filologijos fakultetą. Yra išleidusi keletą poezijos rinkinių, kelių literatūros premijų laureatė. Dirba Kultūros ministerijoje projekto „Gyvosios knygos“ koordinatore.  Jos eilėraščiai išversti į anglų, vokiečių ir prancūzų kalbas.

***

Prieš mano langus

Čekiško daugiabučio

Šeštame aukšte

Jau mėnuo, kaip apsigyveno

Laimė –

Lyg kavos lipnią tamsumą išbalino pienas,

Kūdikio verksmas sudrums naktį,

Iš savo kūno šakos išims

Jaunoji mama (motina) medaus rožę,

Ir priglaus prie lūpų alkanam vaikui,

Nuramins.

Pro užuolaidas blyksi rami šviesa

Lyg negęstanti lempelė

Ir nemigos dykumose

Kaip aukštai danguje blyksinti žvaigždė

Veda mane.

Keletą kartų klausiau kaimynų apie šią šeimą.

Jie atsakė, kad butas uždarytas.

Seniai niekas ten nebegyvena.

Augimas maldoje

Kiek mano prašymų

Grąžinai be atsakymų,

Kiek troškimų neišpildei:

Namai,

kurių atviruose languose

Mano vyro ir vaikų girdisi juokas;

Miestas,

Kurio debesyse paskendusius

Bažnyčios kupolus

Apžiūrinėju iš miego dangaus;

Darbas, reikalai –

Kuriems neužmokėsiu savo paskutinį atodūsį,

Kaip sunkią duoklę…

Aš, kurios gyvenimas – akimirka, aš dingstanti,

Prašau,

Nieko daugiau nenoriu,

Tik nuvesk mane į tavo negęstančią šviesą.

Šimtoji avis

Dažnai galvoju apie tuos draugus,

Kurie išėjo iš bažnyčios,

Paliko Dievo namus,

Ir nebegrįžo.

Jie buvo pavyzdingais tikinčiaisiais,

Aš juos mėgdžiojau,

Jie turėjo ramias šiltas akis,

Kaip šieno čežėjimas Kalėdų naktį.

Aš mačiau jų padus,

Kaip jie tolsta bažnyčios plytelėmis

Per vidurį liturgijos,

Kai atsidūsta Dievas

Ir plaučiai prisipildo šviesos.

Kur jie?

Kas spalvina jų juodai-baltas dienas

Sodresnėmis spalvomis.

Į kieno vandens tvenkinį

Įteka jų akių tyriausi šaltiniai,

Kur pabyra jų tikybos liaunas grūdas –

Susimaišė su dykumos smėliu,

Uolos viršūnėje sudžiūvo,

Ar saulės apšviestoje vagoje išdygo.

Malda Ukrainai

Dieve, uždaryk dangų!

Kulkų nepraleidžiančiu rūku

Uždenk miegantį namą, rugių lauką,

Gimdymo namų stogą;

Kas parpuolė, ką vejasi,

Duok jiems cherubinų sparnus,

Paprastą vandenį paversk pienu

Pasilikusiems rūsyje vaikams,

Išgydyk Jorkų peršautas akis, Dieve!

Juk tu atgaivinai motinai mirusį kūdikį?!

Pakartok stebuklą –

Savo gelbėjamąjį žodį

Įkvėpk kūdikiui

Kurio širdis neplaka

Po sustojusia širdimi nėščios merginos,

Papuolusios po griuvėsiais.

***

Kai trumpos suknelės man jau nebetiks,

Kai nusipirksiu plačius rūbus,

Kurie neperkirs nei šlaunų, nei krūtinės, nei juosmens linijų,

Kai prie smilkinių paaukštės kakta,

Ir plaukų slinkimas supanašės su nesibaigiančiu rudeniu,

O žiluma – su ilga žiema,

Kada mano akiduobės apsivers

Ir ten judančių paukštelių čiulbėjimas sustos,

Kai balso stygose atsiras rūdžių koralai,

Ir pamiršiu kokius burtus maišydavau į savo šypseną,

Ir tada, kai negalėsiu pakelti rankų į dangų nusivelkant suknelę,

Tada ateisi?!

Pabėgimas iš Mariupolio

(Olgai)

Tavo naujasis lagaminas –

Laimingų skrydžių pasiuntinys,

Tavo suknelių Šventa celė,

Paslaptingų susitikimų palydovas-

Guli ant žemės,

Kaip avi laineris,

Priešo granatomis sudaužytas;

Kaip paukštis keliauninkas  

Nukritęs iš dangaus kulkos pažeistas

Ir iš po jo (lagamino) išdraskyto pamušalo

Tavo spalvoti drabužiai kaip kraujas teka.