Česlovas Navakauskas

 Debesų pintinė

Aibė raibė

Begalinė.

Debesų pilna

Pintinė.

Nusileido

Iš dangaus,

Sako: ei, panešk,

Žmogau.

Mums pavargo

Rankos, kojos,

Panešėk ligi

Rytojaus.

Štai aš ir nešu

Pintinę.

Ne pintinę –

Debesinę.

Susirangę

Lyg meškučiai

Debesėliai

Joje pučia.

Vienas jų

Dar kūdikėlis –

Toks kvapnus

Ir susivėlęs.

Aš bijau,

Kad tas mažytis

Krepšyje

Neimtų lyti.

Netikėtai nelauktai

Blykst – užsidegė bijūnas.

Užsimerkt bijau.

Užsimerki –  tuoj pražūna,

nebelieka jau.

Dzingt – ant šlaito žemuogėlė.

Dar nekrisk, nekrisk! –

Aš tavęs dar nesuvėriau,

Smilgos ieškau vis.

Strykt – galulaukyje saulė

žiogo akimis.

Bite, man dar neįgėlei,

būk dar su mumis!

Šast  į  ežerą  lelijos –

ten daugiau dangaus.

Ir pražydo, nuvilnijo.

Kas jas bepagaus!

Šmurkšt  į užantį varliukas,

toks vėsus visai.

Vasarėlė įsisuko.

Teks paklusti jai!

Aguona

Suka galvą aguona,

Ar dar nokt, ar jau gana.

Bijo ji atmerkt  akis –

Dar paukštelis koks įskris,

Išlesios jos vaikelius,

Žemei, dangui jų neklius.

Žiedlapiais susižavėjęs,

Galvą jai paglostė vėjas.

Ir iš laimės atsimerkus

Aguonėlė perlais verkia.

Driežiukų dainelė

Mes nukritom iš dangaus,

Niekas mūsų nepagaus.

Mes kieti dinozauriukai.

Smailūs mūsų liežuviukai.

Šiandien pramogaujam

Ir muses ragaujam.

Prisijunk prie mūsų –

Paragauk tų  musių!

Kežiukų  dainelė

Kaip tu gali žinot, kas mes,

jei to nežinom patys?

Gali kur nori mus numest –

Mes gajesni nei katės.

Kai sningalyja – mes nuogi,

Kai šiltakaršta – drebam.

Jei tu manai, kad mus regi,

Tai pasitikrink regą!

Gali kaip nori mus vartyt

Ar uostyti pakratęs –

Mes išbyrėsim pro pirštus,

Ir tiek tebūsi matęs!    

  

Vorų dainelė

Nors visiems

mes siaubą keliam,

turime ir mes dainelę:

Valdom žemę,

valdom orą,

kur nematėte

jūs voro?

Vos duris atidarai –

pasitinkam mes,

vorai.

Pinam, rezgam,

siuvam, mezgam,

laimę surišam

į mazgą,

akutes

jums užlipinam,

kai palėpėn

lįst ketinat.

Kambarius

dalytis skubam –

jūsų grindys,

mūsų lubos!