2022-05-24

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Dovilė Zelčiūtė

***

Dar nežinau koks tavo vardas

šiuo metu noriu būti

ir palengva atsiskleis

tas kelias į namus pro rožyną

pro apyniais aplipusius vartelius

dreba rankos kai juos rakinu

ir užveriu o tada pakylu

kaskart noriu paklausti

kodėl turėčiau išeiti

išeisiu ir neįspėsiu kas esi

bus per mažai laiko

ant pagalvėlių išsiuvinėti

mūsų vardų. liksime

vienas kitam neatvėrę nakties baimių

rytmečio gniaužiančios tuštumos

gal pakaktų vien rankos

anot Federiko, sužeistos, jei galima

esu intertekstas savo pačios gyvenime

neatpažįstu pagrindinio herojaus

negaliu nuspėti siužeto

iš pat ryto siunčiu žinutę

apsirenk eidamas į tą kalną

naktį buvo tik vienas laipsnis

labas rytas

tu man atrašai eisiu greitai

gerai

ir aš lauksiu

po raidę po skiemenį

ligi vakaro vėl regėsiu mus

apkabintus švelnios kasdienybės

ją jaukinsiuosi

ir galbūt tave atpažinsiu

***

Ten – tavo namai jų šviesa
čia – mano
kur susitinka
rankos

maldos žodžiai

nuščiūva

alkstu visiško perkeitimo

didelio žingsnio

bet tik kad liktume gyvi

pakiltume iš požemių

 iš tavo ir mano tamsos

be dėmės,

mano drauge
skaudus mano džiaugsme

mylimas

***

Graži
per visą gyvenimą
buvau

savo Jurgiui

nebėra dabar jau
nei Jurgio

nei grožio

tik neguoskite –

bet juk dvasinis…

turiu abejonių

buvau save susitikus

***

Slaptos žinutės tau

tylios nekantrios rėkia

nieko dabar nematau

griūva pasaulis bėkime

ten kur saugu kur mes

užsidengiam Mato pasija

rožė žiedlapius mes

ir mirtyje atrasim ją

grožį ar jis apgins

krauju susigers į žemę

ilgai nepaleis kankins

kol mudu pasija semia

***

Širdie

koks ruduo

smūgiais į paširdžius

sakau yra viltis

sakau reikia laikytis

atitaria išminčiai šventieji

nušniokščia

mūsų maldų upės

tuštumoj pradedu rytą

manęs nėra nors veidrodis

blyksi vaizdas trūkčioja

gyvenimo punktyrai

juodžemiai tebelaukiantys jautrių

tavo rankų

paglostyk man galvą

ir švelnumu

nuauksinki tirpstančią akyse

kasdienybę

***

Viską įveiksim

taip, kaip pridera

liks tik siela

prašau, apvalyta

nuskalauta

kaip plokščias bangų atridentas

jūros krante akmenėlis

andai rinkau juos

taip ir tu mus surinksi

              iš kūno

              ligų

pakilsime iš senėjimo

iš nuodėmių apsiausties

iš to aš, man, mano, manęs   

pasilenki virš mūsų

surinki nugludintus

nesužeisime tavo delnų

priimki

kaip vieną maldos žodį

vieną mylintį žvilgsnį

artimojo palytėjimą

vaiko kalėdinį sapną

tiek tegu ir telieka

kol suglobsi ir pakylėsi

O juk Tu pakylėsi?