2022-05-24

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Renata Valatkienė

Miunhauzeno sindromas

Miunhauzeno valdoma motina

bando gydyti  savo mylimus kūdikius.

Ji dažnai apsimeta pykstanti

ir pernelyg rūpestinga,

idant nieks nesuprastų,

kad pati sunkiai serga.

Po kiek laiko jos numylėtieji kūdikiai

pavirsta švelnutėm avelėm.

Palengvėjimas liejas

per motinos širdį –

taip malonu glostyti kailį,

ir nereikia braukti prieš plauką.

Nuostabi ryto aušra

maišo kavą ekpreso puodelyje,

veržias vieškeliai platūs

per langus atvertus,

antai, regi, vaikai

romumu pievelėje ganosi…

Miunhauzeno valdoma motina,

drugio braižu toliau rašo knygą:

„ Ligos, jų sukėlėjai ir valdymas“

Šeštas lašas

Penki lašai nubėgo

basi per asfaltą.

Penki keliai srove

nuvedė į kanalizacijos

šulinį šaltą.

Šeštas lašas skubėjo,

bėgt paskui penktą

nespėjo.

Galų gale nuskendo

degančioj šachtoj.

Visi porom porom,

Visi tvorom tvorom.

O aš kasdieną vejuosi

šeštą lašą vienatvės.

Meilė

Pavydžiu tiems benamiams,

antai, susėdę ant kalvelės,

bučiuojas meiliai susikibę.

Mintis pro šalį prašlubčioja:

O kas mane kada bučiuos?

Pažvilgčioju į vyno butelius,

indaujoj tyliai tūnančius –

ploni kakleliai tarsi prašosi

paimti švelniai, pulsą čiuopt.

Pauostau –

nėra degradacijos.

Išdrįsusi įsipilu.

Taip gera, gera…

Su meile žiūriu į benamius,

apsikabinusius kalvelėje.

Ir nepavydžiu jiems,

jau nebepavydžiu.

Dangaus galia

Dangus už mane

jau seniai viską sutvarkė.

Esu nežymėto

paukščio projekcija,

mimikrija, baltam lapo fone,

saugiai snaudžianti

begimstančių žodžių lizde.

Kai kas sako – bausmė.

Aš sakau – laimės paukštė,

tyliai laukianti gimstant

gražaus amžinumo.

Piemuo

Visą naktį ganiau

juodąsias avis.

Po laukus,

po baltus,

šiugždesiais virtusius.

Koks sunkus,

oi, sunkus,

tasai darbas piemens…

Bet duonelė saldi.

O skanumas vandens!

Dieną keičia naktis,

žmonės mainos veidais,

aš skaičiuoju avis –

toksai darbas piemens.

Po laukus,

po baltus,

šiugždesiais virtusius…