
Renata Valatkienė
Miunhauzeno sindromas
Miunhauzeno valdoma motina
bando gydyti savo mylimus kūdikius.
Ji dažnai apsimeta pykstanti
ir pernelyg rūpestinga,
idant nieks nesuprastų,
kad pati sunkiai serga.
Po kiek laiko jos numylėtieji kūdikiai
pavirsta švelnutėm avelėm.
Palengvėjimas liejas
per motinos širdį –
taip malonu glostyti kailį,
ir nereikia braukti prieš plauką.
Nuostabi ryto aušra
maišo kavą ekpreso puodelyje,
veržias vieškeliai platūs
per langus atvertus,
antai, regi, vaikai
romumu pievelėje ganosi…
Miunhauzeno valdoma motina,
drugio braižu toliau rašo knygą:
„ Ligos, jų sukėlėjai ir valdymas“
Šeštas lašas
Penki lašai nubėgo
basi per asfaltą.
Penki keliai srove
nuvedė į kanalizacijos
šulinį šaltą.
Šeštas lašas skubėjo,
bėgt paskui penktą
nespėjo.
Galų gale nuskendo
degančioj šachtoj.
Visi porom porom,
Visi tvorom tvorom.
O aš kasdieną vejuosi
šeštą lašą vienatvės.
Meilė
Pavydžiu tiems benamiams,
antai, susėdę ant kalvelės,
bučiuojas meiliai susikibę.
Mintis pro šalį prašlubčioja:
O kas mane kada bučiuos?
Pažvilgčioju į vyno butelius,
indaujoj tyliai tūnančius –
ploni kakleliai tarsi prašosi
paimti švelniai, pulsą čiuopt.
Pauostau –
nėra degradacijos.
Išdrįsusi įsipilu.
Taip gera, gera…
Su meile žiūriu į benamius,
apsikabinusius kalvelėje.
Ir nepavydžiu jiems,
jau nebepavydžiu.
Dangaus galia
Dangus už mane
jau seniai viską sutvarkė.
Esu nežymėto
paukščio projekcija,
mimikrija, baltam lapo fone,
saugiai snaudžianti
begimstančių žodžių lizde.
Kai kas sako – bausmė.
Aš sakau – laimės paukštė,
tyliai laukianti gimstant
gražaus amžinumo.
Piemuo
Visą naktį ganiau
juodąsias avis.
Po laukus,
po baltus,
šiugždesiais virtusius.
Koks sunkus,
oi, sunkus,
tasai darbas piemens…
Bet duonelė saldi.
O skanumas vandens!
Dieną keičia naktis,
žmonės mainos veidais,
aš skaičiuoju avis –
toksai darbas piemens.
Po laukus,
po baltus,
šiugždesiais virtusius…
Daugiau straipsnių
Alis Balbierius
Selemonas Paltanavičius
Arvydas Genys