2022-12-06

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Žodžiai

     

        Jie gimsta ten, kur numiršta paklydusi tyla. Dažniausiai gimę jie būna šaižūs kaip šūviai, išbaigti, bet amžinai painūs, kažko iki galo niekad nepasakantys. Visai kaip visagalinti Pradžia, į kurią mažai kas tiki.               

                                      EDMUNDAS JANUŠAITIS

PANAŠU Į PRADŽIĄ / IŠ PIRMŲ LŪPŲ

I.

Daug

nesavų savaičių

tarp daiktų

It skudurų

plevėsuojančių 

nakties užkulisiuose

kas

be ko

pasiilgstu šviesų

jos

kaip mirtys

skuodžiančios

prošal

be

skubių reikalų

be

liepsnojančio

noro žudyti

II.

Gal

per sprangiai šneku

įsibridęs

į vandenį žodžių

kai

spektaklių finalai seni

o nauji

lyg apgirtusios mintys

svyruoja

ten

viršūnėj aukštai

kur

susisuka lizdą

juodassparnis kranklys

kur

išsiritus

plėšrūnų vada

lyg juoda vėliava

plevėsuoja

ATSAKYMAS IŠLIEKA / NORAS BĖGTI

Rudens ženklai

vėl

keičiasi žolynų spalvos

nurimsta jaudulys

ir

palengvėjimas staiga

ant panešiotos staltiesės

apverčia pikų tūzą

toks

skaudžiai tylintis

kodėl

toks

neapčiuopiamas

dėl ko

net kam

IŠDAUŽTAS LANGAS / BE STIKLO

Legendos vidurys

juodai balti

kaip šachmatų lenta

laipteliai

per

išbarstytas plokštumas

į snaudžiančios

didybės žemumas

net

be aiškių užuominų

kas leidžiama

kas ne

legendos vidurys

bjaurus

nevaldomas

it

kūno niežulys

staiga

paleidus protą

šuoliais

DAUGIAU NEI KNYGA / DAUGIAU NEI POEZIJA

Taikus atodūsis

aukštyn užverčia

margą nevilties sijoną

pakrantės akmenys

atrodo šaltesni

nei vakar valtimi 

pabėgusiųjų yriai

toks jausmas

tarsi gyveni

urve

pilnam

pažįstamų garsų

mielų

ne svetimų bičiulių

deja

nedaug

ir neilgai

kol

ateities migla

užkloja upę

KAI VISI TYLI / LYG MIRĘ

Dėmesys

iš mandagumo

bjauri mergiūkštė

žarsto apgaulės smėlį

žaidimų aikštelėje

nieko keista

tarsi šypsotumeisi

netinkamu metu

norėdamas

kam nors patikti

pats būdamas

lėtas ir dramblotas

tikintis

mažai tikėtinomis

Istorijomis

SAVAIME SUPRANTAMA / ILGIAU NEI BŪTINA

Pažįstamas garsas

taip kikena

mažas niekšelis

ant sulinkusio kalno kupros

toks pižoniškas

mėšlo pilnomis panagėmis

seka pasaką seną

apie

pakalnėje skęstančius

reto grožio miestus

apie

ryškią baltąją naktį

švelniai liečiančią pirštais

akimirkų dulkes

apie

daug ką

kas

nenutiko

bet

gal dar nutiks

DIENA / KAI BĖGU IŠ MIESTO

Skamba liguistai

žmonės

kalba jog daug ką

būčiau nužudęs

jei

būčiau žinojęs

kad išvengsiu bausmės

VAKARO ŠOKIS / ATMINTIES DULKĖS

Cikadų svirpesys

papildantis

irzlios gatvelės triukšmą

į

jausmo salą

užsuka trumpam

pavargęs vėjas

nepasakyčiau

kad šlykštus

veikiau

keistai suglumęs

kaip

paslaptingas tėtis

su išlepinta dukra

šiame krante

aistros vardu vadintame

EKVILIBRISTIKA / MENO PAŽINIMAS

Atitraukta

žodžio užuolaida

delnu

valau skaitliuko stiklą

bandau įžvelgti

anapus klaidžiojančių skaičių

sielas

veltui

nors

vienas pamėlęs 

mano gatvės kaimynas sako

kad apsišik

kaip man sekasi

kol

dar galiu sukioti

dujinio kuro katilo

junkers rankenėlę

ir

nebijoti antstolių