Antano Baranausko premijos laureatė Regina Katinaitė-Lumpickienė: jaučiuosi ne tik pagerbta, bet ir įpareigota

Tarmiškai rašančiai uteniškei poetei Reginai Katinaitei-Lumpickienei praeitą savaitę įteikta prestižinė Antano Baranausko literatūrinė premija. Šiandien rašytoja atsako į Vytauto Kazielos klausimus.

Užsispyrusiai rašei gimtąja aukštaičių uteniškių tarme. Daug kas bandė tave nuo to atkalbėti sakydami, kad tai neperspektyvu, kad tai susiaurina. Kas tau yra tarmė ir kodėl lieki jai ištikima?

Tarmė yra neatidaloma nuo mano gyvenimo. Kai rašau, tai ir mąstau tarme. Tai, ką gavau iš savo brangiausiųjų artimųjų, iš Juknėnų kaimo aplinkos, žmonių, atsinešiau iki šiandienos. Nebuvo sunku nešti tai, kas man taip artima ir savaime suprantama. Taip, beveik prieš dvidešimt metų užsimojusi su tarme buvau kaip balta varna, bet laikui bėgant toji varna liko tik su balta plunksna, ir gentainiai su tuo mielai susitaikė. Iš pradžių kurdama tarme laikiausi archajiškumo, man atrodė, kad senoji mano kalba turi suktis tik apie savo ašį. Vėliau atsirado ir kitos temos, mes su tarme išėjome į pasaulį arba įsileidome pasaulį pas save. Ruošdama savo pirmąją tarminę knygą galvojau, kad ja pagerbsiu tėviškę ir jos žmones, ir tuo viskas baigsis. Taip išsaugosiu tokį brangų atminimą. Nemaniau, kad tai turės tęsinį, kad tarmė manęs nebepaleis. Svarbiausia, kad dauguma žmonių mane palaikė. Vieniems tai buvo sugrįžimas prie savo šaknų, iššaukęs gražius, jautrius gimtojo krašto, vaikystės prisiminimus, kitiems kažkas naujo, dar kitiems – tarsi egzotika. Ir net apstumdomos mes su tarme išlikome stiprios. Todėl pasitikiu kalbos ir jos tarmių galiomis – ne taip paprasta išnaikinti ar iškeisti tai, ką sukūrė ir šimtmečiais išsaugojo Lietuvos žmonės.  

Tik ką tavo kryptingas darbas buvo įvertintas Antano Baranausko literatūrine premija. Ar tai buvo netikėta? Ar pradžiugino?

Iš tiesų man tai buvo netikėta. Premijai gauti už pastarųjų metų knygas „Tapuolia pūkas aky“ (redaktorius Viktoras Rudžianskas) ir „Varna su baltu plūksnu“ (redaktorė dr. Ieva Rudžianskaitė) mane pristatė leidykla „Kauko laiptai“ (leidyklos vadovas Viktoras Rudžianskas), kuri išleido jau ne vieną mano knygą ir, be abejo, šias abi naujausias. Pasitikiu šia leidykla, šiais labai talentingais ir atsakingais žmonėmis. Sužinojusi apie pristatymą, aišku, nerimavau. Ir, žinoma, kad pelnyti tokio didžio žmogaus vardo premiją yra ir džiaugsmas, ir sustiprėjęs pasitikėjimas tuo, ką darau. Esu dėkinga visiems, kurie patikėjo ir įvertino mano kūrybą, ir pagerbė mano tarmę.

Į Antano Baranausko premiją taikosi poetai kurių kūryboje vyrauja gamta. Antanas Baranauskas pirmiausia visiems žinomas kaip poemos apie Anykščių šilelį autorius. Kiek svarbi gamta tau pačiai, kiek jos galima rasti tavo kūryboje?

Esu gamtos žmogus, kaimo vaikas. Gamta man kaip namai ir kaip amžina pažinimo versmė. Nuo pašėlusio dienų ritmo bėgu į ją atgauti jėgų. Ir po pirmojo karantino širdis atsigavo tik gamtoje. Mėgstu skaityti kūrinius apie gamtą, mėgstu stebėti gyvūnų, augalų gyvenimus. Manau, kad ir mano kūryboje labai daug gamtos, sąsajų su ja, sugretinimų, nes tai neišvengiama, o aš ir nevengiu, kartais net nepajuntu, kaip rašydama bet kuria tema vis tiek atsiremiu į gamtą.

Nūdienos peizažas stipriai keičiasi: kertami miškai, išeina ištisi kaimai. Kokios mintys kyla stebint tai?

Tai skaudina. Mano vaikystėje pievos kupėte kupėjo. Sukrisdavome vaikai į žolę ir žiūrėdavome į praplaukiančius debesis – o aplink tiek kvapų, čirškimo, ramybės… O kaip palaimingai ošė tankūs miškai, koks gražus – medžiais lyg alėja apsodintas – buvo kelias per pačius Juknėnus ir iki Daugailių. Kelią platino ir medžius iškirto dar mano jaunystėje. Sopėjo širdį. Dar ir šiandien akyse man stovi tie medžiai… O dabar… Vien kirtimai, plynės, šabakštynai. Džiugina tik tai, kad kai kas privačiai ryžtasi atsodinti miškus. Toks ir mano sūnus – pasisodino savo mišką. Aišku, graudu, kai kaimuose tuštėja ir nyksta senosios sodybos, o kauburėlių kapų kalneliuose vis daugiau… Belieka tikėtis, kad jaunesni, stipresni vis labiau atsigręš į tėvų, senelių gimtines ir čia kursis savo gyvenimus.

Kartais skaitant tavo poeziją atrodo, kad tau pavyksta supoetinti kasdienybę. Ar poezija yra tik aukštosios akimirkos ar tai yra visas gyvenimas?

Negalėčiau atitrūkti nuo žemės ir rašyti vien kažką pakylėto, išgryninto. Kurdama remiuosi patirtimi, pojūčiais, išgyvenimais, viskuo, kas gyvenimą pripildo sklidinai, kas nebus svetima ir kitiems. Poezija – tikrai visas gyvenimas. Gyvenimas – su visomis savo spalvomis, atradimais ir paklydimais, lūkesčiais, viltimis ir praradimais. Skaitydama kitų autorių eiles visada stebiuosi, kiek poezija turi stebuklingų galių – net trumpoje eilutėje, o kartais tik viename žodyje sutelpa labai daug ir dar lieka erdvės skaitytojui.

Šiuolaikiniame modernėjančiame pasaulyje lietuvių kalba, jau nekalbant apie tarmę, praranda turėtas pozicijas. Net ir skaitant šiuolaikinių lietuvių poetų kūrybą, neapleidžia jausmas, kad skaitai vertimą iš anglų kalbos. Prarandamas lietuvių kalbos jausmas. Kokia mūsų kartos kūrėjų misija šiuo nelengvu laikotarpiu?

Nenoriu tikėti, kad lietuvių kalba jau praranda turėtas pozicijas. Ir neprarastų, jeigu to nedarytume „iš vidaus“, t. y. liautumės patys lankstytis prieš svetimas kultūras, svetimą žodį, o pirmiausia gerbtume ir brangintume savąjį. Lietuvos himne giedame „… vardan tos…“ Ir kai kalbame apie Lietuvą, žinome, jaučiame, kad kalba yra neatidaloma jos dalis, amžinoji vertybė, pasididžiavimas. Visada turime prisiminti, kokias golgotas praėjo mūsų kalba, kol laisvoje šalyje tapo laisva. Tad labai noriu tikėti sveiku protu, kad jis neleis visokiems prisitaikėliams sunaikinti mūsų gimtosios kalbos. Jau daug metų girdžiu, kad tarmėms – tai jau amen: jos nuseno, nebemadingos, nebefunkcionalios, tiesiog nyksta ir labai greitai jų niekas net neatsimins. O tarmės kaip gyveno, taip ir gyvena, vietos žmonės kaip šnekėjo jomis, taip ir šneka. Ir tai nepriklauso nuo jokių akcijų ir atrakcijų tarmių išlikimui sustiprinti ar sumenkinti. Tai tiesiog gyva ir sava mumyse. Kūrėjų misija, manau, kaip visada, labai aiški – išsaugoti tai, ką žmogus pradėjo su pirmuoju savo žodžiu – išsaugoti kalbą su jos neišsenkančia versme – tarmėmis. Tarmės kalbai suteikia daug gyvybės, ir kaip nebūtų keista, naujumo, nors yra archajiškos. Aš tai laikau amžinybe… Suprantama, kad kalba kinta, modernėja, atspindi savo laikmetį. Tačiau neišsižadėkime savo senolių sukauptos išminties, tų dvasinių aukso klodų, ant kurių laikosi mūsų savastis, žmogiškumas, garbė. Ir čia rašytojams, kaip visais laikais, tenka didžiulė atsakomybė.

Kokią literatūrą skaitai tu pati? Kokią knygą nominuotum Metų knyga? Kodėl?

Pastaraisiais metais aš pati daugiausia skaitau poeziją. Kasmet pasaulį išvysta daug gerų, įdomių knygų, todėl sunku pasverti, kuri yra pati geriausia. Užjaučiu komisijas, kurios turi tai padaryti. Aš tiesiog mėgaujuosi literatūros įvairove.

Kai skaitai kitų autorių kūrybą, kas pirmiausiai krinta į akis, užkliudo emocijas – siužetas, netikėtumo efektas, atpažįstamos išgyventos asmeninės patirtys, kalbinės raiškos savitumas?

Pirmiausia patraukia kalbinės raiškos savitumas. Beatsiskleidžiantis siužetas. Netikėtumo efektas. O tada jau viskas pagauna ir nusiveda su savimi…

Ar yra temų, kurių trūksta, kurių pasiilgsti šių dienų literatūroje?

Visko tiek daug – tik rinkis. Jei pasiilgstu, tai nebent romantikos, klasikos. Bet tada atsigręžiu į knygų lentynas ir ieškau būtent to autoriaus ar būtent to kūrinio, kurio man šiandien trūksta kaip vandens.

Ko dabarties literatūroje daugiau – neatsakingo pataikavimo skaitytojui ar išgryninto kalbėjimo, sklindančio iš sielos gelmių?

Mes visada ilgimės tikrumo.Dabar išleidžiama daug verstinių knygų su puošniais viršeliais ir gundančiais pavadinimais. Deja, ir lengvo turinio. Bet skaitytojui to reikia. Galbūt žmogui reikia atsipalaiduoti ir nusikelti į saldų jausmų pasaulį, kad užmirštų savo problemas. Aš pati kartais sunkaus turinio knygos skaitymą nukeliu tinkamesniam laikui. Kaip ir spektaklio lankymą – ne visada iš pirmo karto jam pasirodžius, nes tam, kas prislėgs ar nuves į gilius apmąstymus, reikia būti pasiruošus.

Praverkite savo kūrybinės virtuvės duris: ko reikia, kad atsirastų eilėraštis?

Reikia visų gyvenimo pojūčių, skonių, apčiuopiamų ir tik juntamų ar įsivaizduojamų dalykų. Prisiminti ir prisiminimus atsivesti į šiandien arba palydėti į rytoj. Stebėti aplinką, bendrauti, jausti, ieškoti, būti gamtoje ir būti jos dalimi. Tiesiog gyventi.

Pabaigai vėl grįžkime prie gražaus tavo kūrybos įvertinimo. Ką tau reiškia Antano Baranausko premija? Gal norėtum kam nors padėkoti?

Kūrėjui malonus bet koks pripažinimas. Vadinasi, esi reikalingas žmonėms, nes tavo žodis randa kelią pas juos. Literatūrinės premijos – tai kūrybos įvertinimas. Ir savęs pasitikrinimas, patvirtinimas, kad eini tuo keliu, kuriuo turi eiti. Tik ar galėjau pagalvoti, kad vaikystėje močiutės deklamuojamas, kaip ji sakydavo, vyskupo „Anykščių šilelis“, kai aš dar nežinojau, kur tie Anykščiai, kad tas užburiantis „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę…“ atves mane iki Antano Baranausko literatūrinės premijos… Aišku, kad džiaugiuosi visa širdimi, jog mano kūryba pagerbta tokio didžio žmogaus, didžio poeto, kalbos, tarmių puoselėtojo vardo premija.

Noriu padėkoti visiems, kurie manimi patikėjo: „Kauko laiptų“ vadovui ir redaktoriui poetui Viktorui Rudžianskui, naujausios mano knygos redaktorei dr. Ievai Rudžianskaitei, ne tik pasirūpinusiems kad mano knygos išvystų pasaulį, bet ir leidyklos vardu pristačiusiems mane literatūrinei Antano Baranausko premijai gauti. Dėkoju komisijai, kuri įvertino mano kūrybą, Anykščių rajono savivaldybės tarybai, kuri patvirtino komisijos sprendimą. Dėkoju savo brangiems artimiesiems, kolegoms, draugams, bibliotekininkams, savo skaitytojams, savo ankstesnių knygų redaktoriams – poetui broliui Alvydui Katinui, poetui Vytautui Kazielai. Norėčiau kiekvieną žmogų paminėti vardu ir kiekvienam pasakyti ačiū. Tikiuosi neužsnūsti su tuo simboliniu laurų vainiku, kurį man uždėjo Anykščių r. savivaldybės meras Sigutis Obelevičius. Nes jaučiuosi ne tik pagerbta, bet ir įpareigota.