Gražvilė Baleišytė

Močiutės skara

Sustojau prie mėlyno kelio – 

Ošė siūbavo medžiai

Lyg skruzdės mažyčiai žmonės

Krutėjo supluktais takeliais.

Žiūrėjau nuo mėlyno kelio – 

Galingų medžių lingavimas

Siūbavo mane 

mano kūną ir sielą –

Ir rodės, jog ramiai linguoja

Mažyčiai žmoneliai

Vingiuotu takeliu….

Mėlynas kelias 

iš lėto traukės į mane 

Apgobė mane 

Ir mažus žmogelius

Lyg šilta močiutės skara.

***

Paukščio balsas 

Volungė atskrido į senelio sodą

ir gailiai čiulbėjo

/Rodos, lyg varstytų krūtinę

aštrus skausmas/

Tada nesupratau 

jog ji kažką sakė 

apie mano ateitį…

Tik klausiau 

neatsiklausydama

nieko kito tuo metu 

daryt negalėjau –

Stovėjau apstulbinta

Klausiau klausiau   

Ką suokia volungė sode

apie mano ateitį, apie mane

apie moters gyvenimą…

ko dar nenujaučiau nenumačiau…

Ji viską  žinojo – 

mažas paukštelis 

turintis savo balse

gamtos dovanotą išmintį.

***

Laiko sirpimas

Per du vakarus

Dvi paras 

Mėnulio pjautuvas prisirpo

Išpūtė savo pilvuką

Lyg vapsva įgėlusi 

Ramiai rupšnojusį žolę 

Gyvulį

Ranka rašydama žodį 

Suvirpa – 

Suriedėjo į tokį pat 

Prisirpusį vaizdą diena 

Sukrito minutės 

Lyg uogos į pintą krepšį 

Sudzingsėjo valandos

Lyg skaičiuojami pinigėliai

Sirpsta ir noksta uogos –

Kasdienos šapeliai 

Ir valandų smilgos

Svyra į vakarą ….

***

Medžio skonis

Taip kvepėjo 

Vasaros mudviejų

Mano mažojo brolio 

Ir mano-

Jos kvepėjo medžiu

Ir senelio senu

Varstotu ..

Pjuvenų žiupsnis –

Geltonas sviestas 

Tarsi druskos 

maži kristalėliai

Duonai dažyti –

Išgyventi ir justi

Svarbiausi dalykai 

Skanauti  

kas paprasta 

kas nuoširdu.

Pienių geltonas vaškas

Ir delnai šlakuoti

Rudom lipniom 

Dėmėm išmarginti.

Ražienos, suskirdę 

Pėdos šaltos nuo

Upelio ledinio vandens. 

Šieno laukų kvapas

Pieno šilto medingas

Salsvas skonis.

Taip kvepėjo vasaros

Mudviejų –

Jos kvepėjo medžiu

Ir senelio senu varstotu.

***

Rudenio dylantis laikas

Vakaro troleibusas linguoja į Antakalnį.

Tamsos dribsniai tirštėja brinksta

Kita stotelė – Petro ir Povilo bažnyčia

Apie mobilią programėlę

Informuoja garsiakalbis

Migdantis keleivių murmesys 

Kaip ir sodrūs vakaro tirščiai

Paneriu strykčioja žibintų šviesos 

Neramų fokstrotą šoka mašinų žiburiai

Žiburiai  žiburiai … ir

Tamsiai mėlynas dangaus aksomas

Šiugžda sijonų klostėmis

Ritmingas troleibuso lingavimas

Griežia tylią  sarabandą –

Žada rudenio dylantį laiką

***

Grįžtant iš Poetinio Druskininkų rudens

Spalio pradžia, tik ne šventės –

Sniego miltai kruopomis krenta

Krenta laimina. Jas pusto vėjas

Neišpūtęs nenugalėjęs.

Supas variniai suspindę karoliai                  

Brandų midų jų surenka broliai.

Garbanotos šermukšnių karūnos

Žirgo karčiais išsiūtos gūnios. 

Pasitinka kiemai, klevo lapai –

Atminties dylantis takas

Kaštonų pienas veidais ruplėtais

Pūslėtos rankos delnais gėlėtais. 

Šaltiniai upių vilnoniais gaurais

Kur išvelėti kritusių kaulai

Kur nugenėti protėvių sodai

Dainom išverkę žodžius rasotus. 

***

Suoliukas

Radau suoliuką 

nykstančių žolynų

apleistame sode

Jį surentė kažkas –

namai ko gero 

čia stovėjo

Dabar tik veši

uogynų krūmai

sulaukėję obelys

neprižiūrėtos išsigimę gėlės

Sutrešęs perkrypęs suolelis –

atsisėdau pailsėti 

To nenumatė meistras

kad kažkada 

prisėsti teks 

nežinomam praeiviui –

Suoliukas bus jaukus bičiulis

O aplink tyla

laukai

Ir miesto ūžesys

visai čia pat – greta

Įkritusi lig vabzdžio lerva

Grįžulas – pasaulio centras –

Suoliukas

Sodas sulaukėjęs 

Žolynai vešintys 

Ir gaudžiantis korys –

daugiabučiai

betoniniais narveliais

aplipdyti

Miestas erzelis

gaudimas įnirtingas –

Turėsiu grįžti 

Palikusi šį vienišą suoliuką..