Latvių poezijos vertimai

Anita Skriabė

Vertėja: Dzintra Elga Irbytė

* * *

Obuolys nuo obels

per toli

nuriedėjo.

Susipainiojo žolėje,

pasiklydo

tirštame rūke.

Dabar jį kankina

skaudi nežinia –

kas bus toliau,

kas bus?

* * *

Naktis

iš lovos išlipo

ir išsėlino  laukan.

(Ko tik beprotybėje

nepadarai!)

Naktis

pasijuto

tokia vieniša

(Kas būtų,

jei susitiktų

ji su diena?)

Naktis

pasislėpė

miško tankmėje.

(Tarsi lauktų

susitikimo

slapčia.)

… diena atėjo

netikėtai, tyliai,

bet, saulei tekant

naktis

išnyko.

* * *

Akys pasiklydo

svetimų akių jūroje –

klastingos bangos

be galo sūrios.

Akys pasiklydo

svetimų akių jūroje.

Kaip dabar

iškelti burę?

Uldis Ozolas

Dvi  galimybės

Yra tik dvi galimybės:

Pirmoji – parkristi ir nepakilti –

Kaip didžiulei sniego griūčiai

Žemyn nuo kalno nuriedėti.

Antroji – užmerkti akis,

Dievu pasikliauti ir šokti žemyn,

Kai nesvarbu, ką pasakys kiti,

Kai nuo savęs pabėgti išdrįsi.

Visi gali irtis prieš tėkmę,

Tik niekam jos nepasukti atgal,

Kartais svajonės numirti gali,

Lemčiai tau naują likimą kalant.

Tu tik dvi galimybes turi.

Pirma – parkristi ir nepasikelti,

Antra – pavėjui išskleisti sparnus

Ir jėgų iš Dangaus pasisemti.

* * *

Dar kurį laiką pabūki

Toj akimirkoj, kai leidžiasi saulė, –

Tu dar išeiti suspėsi

Ir su drugiais tolumon nuplazdėti.

Dar kurį laiką pabūki

Ir leisk man truputį suglumt,

Kol melsvos vakaro sutemos

Žemę savo skraiste užguls.

Jonvabaliai ant delno švyti

Spengiančioj nakties tylumoj,

It gundantis žiedas pražydai,

Mums sparneliais drugeliai moja.

Dar kurį laiką pabūki,

Tamsoje lai drugeliai pašoka,

Laiko mirksnis nepaprastai trumpas,

Tu erdve tyloje nutolsti.

Švelnią mano dainos melodiją

Te nuneša vėjai Dangun,

Dar kurį laiką pabūki,

Prieš pradingdama tarp žvaigždžių.