Sara Poisson

Vytauto Suslavičiaus nuotr.

Klevas

Viskas prasidėjo nuo beržo –

didžiulio, šviečiančio iš tolo.

Jo šviesa buvo nelyg atpirkimas:

už šiame kieme užaugusį

tą vienatinį kaimo girtuoklį,

užduodantį širdį jo darbštuolei motinai.

Atrodė: beržo baltumas užpildo

tamsų šių namų įtrūkimą.

Ne sykį prie beržo paimdavome tą vyrą,

važiuodami kaimo parduotuvėn.

Visada būdavo skaidriai aišku,

ką ketina pirkti ir kad, kol gyvas, nepajėgs kitaip.

Tasai beržas buvo nelyg esminė

šių namų liūdesio ir skausmo geroji pusė,

kol sykį neįsisuko visa užtemdanti vėtra:

medis nutraukė elektros laidus,

kaimas liko be elektros,

kaimynas Stasikas – su baime

dėl seno klevo

gretimai jo žemėn dumbančios trobos.

Tai buvo vienas tų atvejų,

kai netektis tarsi liga

užkrečia dar viena netektimi

ir kai paskesnė netektis vertinama

kaip savanoriškai sukurtas gėris.

Tą rudenį Stasiko prašymu seniūnijos vyrukai

nupjovė virš jo trobos vainiką išskleidusį,

bėdomis grasinantį šimtametį.

Didžiuliai klevo kelmai gulėjo

palei gatvę juoduodami

savo pagedusiomis šerdimis

tarsi po mirties atlikto skrodimo.

Tai buvo vienas tų atvejų,

kai per nelaimingą mirtį išaiškėja

slaptas, juodas, lėtai besiplečiantis blogis,

galintis glūdėti bet kurioje

gražiai išvešėjusioje

gyvybės formoje.

Robertas

Smulkus, liesutis, juodbruvas,

pakreipta į šoną galvele, lyg vengtų smūgio,

lenktais pakinkliais lyg pritūpęs,

kad pasirodytų mažesnis, nepastebimas,

bet kaip nepamatysi

akinukų rėmų juodai apiforminto portreto,

balto pleistro kryžiaus ant akies –

neva išgydančio žvairumą,

vėliau – stambaus nuskilusio danties –

ženklo buvus ir nežuvus mūšyje.

Girdėjome iš mūsų 62 buto, kaip priešais,

59-ajame, buvo plūkiamas,

raudojo, klykė, meldė savo tėvą liautis.

Man, moteriškos lyties atstovei,

buvo keistas vyriškumo ar viršesnio

pavyzdys, kad net ir tai – ar kaip tik tai – gali tapt

žiaurumo taikiniu, kai kančios tyko

nebe iš vidaus, kaip mano atveju, bet jau išorėje.

Matydavau, kaip žvalgėsi pro lęšių viršų – kovojo

prieš jam nustatytas normalaus regėjimo ribas,

kas būtų buvę verta meilės. O ar nebuvo?

Sulūžus akiniams atrodydavo dar menkesnis,

tarsi nuogas, o juk nuogybių aistrą

jusdavau nuo nekaltai begėdiškų dienų:

trauką miesto pirties scenoms, ypač –

šlapioms senatvės šmėkloms garuose.

Klasėje sėdėjo priekyje

kaip vienas iš mažiausių,

kompaktiškas vyrukas-žaislas, per kurį

turėjau rimtą planą prisijaukinti kitą lytį.

Fantazuodavau, kaip išardyčiau ją,

pažvelgčiau į jos esmę,

panašiai kaip kažkada prakirpusi

meškiuko užpakalį aptikau viduj

švelnių ir švarutėlių

juodo ir geltono pliušo atraižų.

Neužmiršau sausų raukšlelių

pirmoko Roberto akių kampučiuose,

jam juokiantis iš mano vaikiškų vilionių –

išvydau senį, jis suprato viską,

permanė anksčiau, nei man pasidavė.

Prieš tokius – tik sustingt,

apsimetant negyvu,

arba skuost šalin, kiek kojos neša

ar kiek pakelia apmirusi

reptilijos širdis,

užvaikyta šilta kraujų įnorio.

Sušukuoti

Anksti pavasarį Ana iššukuoja žolę.

Iš lėto, tarsi šukuotų seną motiną,

išgrėbsto lapus, pernykštė žolė styro

nelyginant šiurkšti, nieko nežadanti žilė

ar mano įsielektrinę plaukai,

kuriuos kadaise bandė suvaldyti

mano motina. Pamenu, kaip

jie šiaušėsi ir vėlėsi akyse

kaip gyva, kitokį gyvenimą teigianti

substancija.

Actas, aliejus, retos stambiadantės šukos,

šepetys metaliniais dantimis yra priemonės

sušukuoti mergaitę, kad ji būtų panaši

į kitas sušukuotas mergaites:

susivėlę plaukai yra didžiausia mergaitės gėda,

bet ne jos cypimas šukuojant,

ne jos dejonės ir pažadas griebtis žirklių,

nieko nepaisant ar net

rimtas grasinimas išeiti iš namų.

Bet argi neturėčiau bėgti iš ten,

kur dėl grožio kenčiama,

kur kas rytą patiriu fizinį skausmą

ir gėdą, kad nepajėgiu iškęsti tyliai?

Tik vėliau, šukuodama savo dukteris,

perpratau mamos kantrybę ir švelnumą

kaip man nepasiekiamas aukštumas.

Sykiu atsivėrė ir paikos žmonių pastangos

šukuotis bei reikalauti

švariai sušukuotų vaizdų,

kurti glotnų gyvenimą,

nuo kurio viskas nuvarva

lyg nuo riebių anties plunksnų

nuvarva be ženklo,

be cypimo

be visa sušiaušiančios elektros,

be troškimo pasprukti.

Atvirkščiai

kai pabudau, už lango

rūkuos slūgo pusnys,

šiapus lango virpėdamas plakės

laike įstrigęs drugelis dilgėlinukas

kaip ir mes, sušildyti

kurios nors širdies ar židinio

atkutęs jis veržėsi

į spindinčius, stingdančius tolius

pavargęs, bet nepalūžęs

jautriais antenų galais

tyrinėjo kaproninius užuolaidų lapus

jie krito aukštyn

tarsi įsukti į dangun traukiantį sūkurį

tada pamačiau: sintetinis audinys

pakabintas atvirkščiai

kaip turbūt ir visas pasaulis

o galbūt žmogus

pakabinęs užuolaidas

tebežiūri į mus iš apatinės tamsos

tačiau taip tarsi žvelgtų

iš aukšto

iš viršaus

iš spindėjimo pusės

Daržas

Iš pradžių viskas tik bunda, žada ir beldžiasi.

Ypatingas virpantis aiškumas

tarp sapno ir budravimo.

Atsargumas kalbos tarsi geriausiam eilėrašty.

Užrašais ir kuoleliais pažymėti daigai

tarsi tveriant valstybę ar pirmuosius žemėlapius.

Dėmesio marios, saldžiai tirpstantis laikas

prie kiekvieno daigo

tarsi žodžio įsimylėjelio ausiai.

Įdėmus, svaigus žvalgymasis,

panašus į žiūrėjimą į akis.

Laukimas su amžinybės

miglotu pažadu.

O tada – žalumos pliūpsnis,

sodinukus ir daržo planus gožiančios

piktžolės. Derliaus perteklius,

besaikis skubėjimas didėti ir daugintis,

lyg kokie plepalai, kalbėjimo putos.

Dumblina žalių banalybių jūra,

tylos stoka, nepagarba pauzei.

Sausra su savo neurotiškais

reikalavimais. Išblaškytas dėmesys,

žvilgsnis, skriejantis virš mėtų,

rabarbarų ir medetkų,

virš šalnos pakąstų pomidorų,

priekaištingų, pavojaus spalvos moliūgų,

pelėsio aptrauktų cukinijų lapų,

virš sužvarbusios motinos,

skinančios avietes ir vis kartojančios,

kad jinai joms abejinga

ir kad mėgstamiausias jos vaisius –

bananas.