2021-12-02

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Aldona Ruseckaitė

Edeno sodas. Perkeitimai

*** 

Tą naktį prieš operaciją sapnavau savo santuoką,

ištekėjau už vyskupo. Net žinau už kurio,

kad tik per narkozę neišsiduočiau –vyskupas jau senutis.

Buvo pasipuošęs šventaisiais drabužiais, oriai ramus.

Vežiau savo vyrą parodyt tėvams. Laukai žėrėjo

smaragdiniu žalumu, nors tvyrojo juodžiausia  naktis.

Tėviškė spinduliavo ūksmingų medžių gausme,

regėjau ją prisipildžiusią ilgesio.

Iš kiemo tėvas artinosi pasipuošęs kostiumu.

Tada ir pabudau. Ar jiedu su vyskupu ten susitiko –

nežinau. Dar vienas gyvas, kitas jau anapus…

Keturios žalios seselės lyg Edeno miškų angelai –

Įkvėpkite – vienas du giliau… penki…

Ir viskas – tamsa

gyvensiu.

***                       

Naktis suskubo slapstytis. Dabar ji lyg tinklas žuvims

lyg pelėkautai gyviams,

jos pamėkliška šypsena perskrodžia išblėsusį veidą,

kur garsiai švogždžia Viešpaties išrinktieji…

Paryčiais nakties apdaras mirkteli purpuru –

kūnas karštis, oda glotni lyg mažo veršiuko,

ji garsiai kvatodavo kai per naktis per naktis…

O tie vyrai šalia ar jau mirę?

Visai negirdžiu tegul miršta bus palatoj ramiau.

Pas mane ji atėjo ta aistrioji iš jaunystės laikų,

todėl kvaila būtų šią naktį numirti.

Ankstus spindulys lyg žaltys su geltonom ausytėm

jau rangosi į lašelinę.

***  

Spindulys įsiveržia į vidų, praplėšia akis –

skimbčioja indas, krūpčioja baltas chalatas:

tiek kraujo pritiškę ant palatos grindų,

jūs ir vėl išsitraukėt vamzdelį,

ir kraujas tarytum angis – karštas ir juodas,

o esat senukas…

Vaikeli, žinok, mano kraujas nešviežias,

dar iš karo laikų – iš to antro pasaulinio –

išbraidžiau tada kraujo balas per padus prisigėrė,

o paskui dar ir pokaris, pašovė miške, iš samanų kraują

siurbiau – atrodė lyg vynas…

Jau  senas tas mano kraujas, bet vis dar pasiutęs,

jis pyksta, kad ilgai gyvenu,

man jį skauda, vaikeli…

Tebelaukiu į rojų leidimo —

***             

Jaunuolis išdrikęs ant tachtos,

lašinė čiurlena, neramu, maigo ir maigo

savo mobilų, vis aiškina:

nė pats nepajutau, kaip apalpau

po velnių po velnių po velnių!

Gerai, mama, nesišaukiu, nežinau

gal guldys. Nejudėk, lašinė visai užstrigus –

priimamojo seselė žalia lyg pavasaris

klausia – gal rūkai, kad pajuodęs liežuvis?

Aha – gana daug, bet sportuoju, geriu vitaminų…

Šūdas tada tavo sveikata visai šūdas!

Dieve, o Dieve, o Dieve…

Neminėk be reikalo vardo.

***                  

Juk buvo Edeno sodas žadėtas,

todėl įsmukau ir paklausiau –

ką duosi, kai tokie pažadai?

Viską gauti noriu dabar, tiesiai į delnus.

Tačiau atsakei – čia niekas nieko negauna,

atsimerk  pažiūrėk ir išeik ir negrįžk niekada,

nes kiti nė karto nespėja užsukti:

užtrunka kely per ilgai, užmiršta kur ėję,

susitinka kažką – į kitą pusę arba ratu,

atrodo prie vartų tik trumpas žingsnelis,

bet suūkuoja klastinga pelėda ir – ak!

Nesigerink – jau apsvaigę akių rainelės…

Valgyti žalio obuolio jums dar negalima —

2021, spalis