Inta Bulaitienė

IŠSISKYRIMAS

atminties lapus verčiu

byra žodžiai

laimės dienos byra

su jomis kartu

bekūnės plokščios

gėlės

jas

man saujon negrabiai

tarsi juokaudamas

įspraudei

rodos

ką tik

– – – – – – – – – – – –

viduje varpai nuaidi

lapai skraido

vaikomi šiaurinio vėjo

neša žinią

per nupjautą pievą

o voratinkliai sūpuoja

rudeninių žingsnių aidą

ilgesį išaudęs ilsis voras

ar tu mano veidą dar matai

kai metus į praeitį verti

ar barstai akimirkas po kojom

kaip nuo medžio atitrūkusius

lapus

ar kartoji praeičiai

išsaugotus žodžius

– – – – – – – – – – – –

visą naktį ligi ryto lyja

ir staiga

TIK TAK Tik  t a k

n u t y l a

 

KAI IŠEISIU

Nakties tirštume

Klaidina melodijos vingiai,

Burgundiško vyno spalvos šilkas

Apsiveja kojas ir puošias

Blakstienos kristalais

Druskingais iš pat gilumos…

Virpa rankos į tamsą

Ir lūpos nervingai

Šnabžda ilgesio pažadą

Praeities apžavams…

Aš sugrįšiu, išnersiu

Be kvapo.

Gėlą skaudantys lietūs nulis…

Ir žiūrėsiu akim dangaus aklo

Kaip kraujuojantį rudenį

Ryto šalna užgesins

Dar gilesnė tamsa.

Tyla baimė. Nuščiūva

Laiko tvinksniai širdies plakime…

Jau žinau, kad čia viską paliksiu…

Tik smalsu – prisiminsiu tave?

 

*

Kyla bangos, klaupiasi pušys,

Kvepia jūra druska ir gubojom,

Klykia žuvėdros draskydamos dangų –

Gal prisiminę, kaip žaltį kapojom.

Išneša kopas vėjas įtūžęs,

Paberia saują smulkių gintarų.

Jau kiek atlėgęs žilas Perkūnas

Ieško negimusių savo sūnų…

Saulė skandinasi rimstančioj jūroj,

Plakas į krantą valtis sena,

O ilgesys vėlei šaukia pajūrin,

Nors nebuvau niekad žvejo dukra –

Širdį sukausto stingdantis šaltis,

Bangas įkalinus ledo pluta

Slenka į vakarus, tarytum keltas…

Tik Vakaruos 

Nepražysta Aušra.

GIMTOJI KALBA

Tu upės vingis

apdainuotas dainose,

Tu paukščio skrydis

drobėje įaustas.

Pirmasis žodis

ir malda pirma

Už tuos, kurie

Ir liko tyloje.

Švelni gėlė

Prie mylimosios

Lūpų,

Čia vėl aštri, lyg

Rimbo kirtis.

Kely ir akmenys,

Ir kryžiai klūpo,

Laužais liepsnoja

Ir nenori mirti…