Linas Daugėla

 Nuotrauka Dominyko Miežečio

kruopų pirkimas pasaulio pabaigai

pasaulio pabaigos naktį

eičiau žvejoti tylą

nuo vėjo prekystalių

plazdant sukrešėjusio

vyno mantijoms

prisimerkusiam kalendoriaus

sapne

gatvės fotografija

pro langą nespalvotai

žiūri ketvirtadienis

skenuoja praeivius

stebi blunkančias figūras

jie eina per aikštę

o ketvirtadienis žaidžia šachmatais

baltai juodi jie susilieja su sienomis

jų šypsena trupa

nuo priešininkų juoko

jie glosto nublukusius savo ėjimus

prieš neįvykusią saują metų

o ketvirtadienis dėlioja pėstininkus

dėlioja

beveidžius tylumos imperatorius

taikiai mezgančius

nusibodusius vėjus

kraustančius dulkes iš kišenių

tyliai slenkančius

pasitikti savęs

tik šuo staiga suloja

krūptelėjęs nuo žirgo šešėlio

atplaišos

paryčiais pasemsiu

suplėšytų skelbimų

saujon

paliksiu jas prie šviesoforo

kad jų neskaitytų

senolis rytą sumaišęs su naktim

kad pro juos praeitų taksistas

nemiegantis trečią parą

ir kad atplaišas

išbaidytų troleibusas

bandantis važiuot

keliu be antenų

tik kelias

kregždžių atspindžiais

alsuoja

tolumoj sėdi du žmonės

prie gelžkelio

nespėję išaušti

Kryžių kalnas

prisisukęs platesnį objektyvą

vyriškis lūpomis

fotografuoja kryžių

tylu

debesis susiplėšęs marškinius

subruzda vėjy

kitas liepia nutilti

pridėjęs pirštą prie lūpų

vyriškio kūnas

meta kryžiaus šešėlį

iki sirpimo

meldeis

kad išaugtum skausmą

mirties vestuvės

baltų lelijų kapinėse

tuščiam balkone

kur sovietmečiu buvo

nušauta senolė

garuoja rytas

nuo sukaitusių kišenėse išlaikytų

rankų

nemiegota naktis

nusėda ant fotografijų

kurios per daug išblukusios

kad įžiūrėtum lelijas

ir kad skausmo mantiją

būtum išaugęs

iki žydėjimo

iki sirpimo

šalna

rašei laišką

nešiau jį į paštą

neišdaviau kad nebėra jo

kam siųsti