2021-09-28

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Išliekant gūsyje

Edmundas Janušaitis. Vėjų gaudyklė. Eilėraščiai. Kaunas: „Naujasis lankas“, 2021. 108 p.

Tomas VYŠNIAUSKAS

Posakis „gaudyti vėjus“ asocijuojasi su nerimtu užsiėmimu, laiko leidimu veltui, apčiuopiamo rezultato neduodančia veikla. Poetas, prozininkas, bardas Edmundas Janušaitis 2021 m. išleido penkioliktąjį poezijos rinkinį, pavadintą „Vėjų gaudyklė“ (leidykla „Naujasis lankas“). Poezija pati savaime yra praktinės naudos neduodanti veikla, savotiškas užsiiminėjimas niekais buities konteksto požiūriu. Bet (galbūt) aktualizavus patį procesą, įprasminant kelionę, o ne tikslą, įmanoma išreikšti egzistenciją ir be rezultato svorio?

Rezultatas neatsiejamas nuo veiklos išbaigtumo. Kitaip tariant, proceso galutinis produktas turėtų būti sietinas su laiko dėmeniu, jo rėmais. Tačiau rinkinyje aktualizuojant patį vyksmą, laiko ribos tarytum nutrinamos ir būtis rodosi kaip „atgalios / atsukta filmo / juostelė // juodai balta / susipainiojusi // be pradžios / pabaigos“ (p. 7). Nuolatinis judėjimas iškeliamas kaip egzistencijos prielaida: „mes / mąstome kojomis // mūsų kelias / ilgas // be galo“ (p. 13). Nesibaigiantis judesys sureikšminamas iki begalybės, o ši, savo ruožtu, tapatinama su amžinybe. „Jie / kaip prakeiksmo aidas / gyvena kažkur / visai šalia / mirties kapinaičių // ryte kremuoti / vakare nepalaidoti“ (p. 74), – netgi mirtį, kaip pabaigos galimybę, nuneigia rinkinio lyrinis subjektas. Egzistavimą tarpinėse būsenose galima aptikti ir eilutėse: „leisk nukelti kepurę / už tuos // kuriuos / saugo dangus // bet / neatstumia žemė / juodoji“ (p. 52). Tiesa, ištęsti akimirką iki begalybės, ištrinti būtąjį ir būsimą laikus nėra lengva – juk minties projekcija į rytojų, kaip ir retrospektyvinis žvilgsnis atgalios, yra neišvengiama žmogaus egzistencijos dedamoji. Netikrumas dėl ateities ar vakarykštės dienos potyriai neleidžia lyriniam subjektui levituoti saugiame esamojo laiko vakuume: „kad tai / ne tas pat / kas / susmukus kėdėje / supti ant kelių / klaidas / viena po kitos“ (p. 72). Tačiau dabartis taipogi negarantuoja prieglobsčio ar saugumo jausmo. Būties netvarumas, vilties nyksmas nulemia egzistavimo slėgį be išeičių paguodos: „lyg / krisčiau / iš savo paveikslo / į menkai paguodžiančią / žemės skaistyklą // kai / kopti laiptais / į viršų / per siaura // kai sustoti pusiaukelėj / klaikiai žiauru“ (p. 97). Tuomet belieka tiesiog atsiduoti amžino judesio dėsniams ir tikėtis, jog net kryčiu galima įprasminti būtį. „Aš / regiu išėjimą // pro kurį / lyg dūmas / išnyra / lengvėjantis skausmas“, – baigtyje trapaus pozityvo ir tolimesnio kelio ištakas įžvelgia knygos lyrinis subjektas.

Įvedus valios ir tempo elementus į buvimo įprasminimą, eliminavus racionalaus suvokimo skepsį, galima išgyventi potyrį, išlaisvintą iš laiko gniaužtų: „nenuostabu // kad / skubėdamas šlapti / pražystu // lyg / pasenusi sekretorė // be nuovokos / sugrįžusi / jaunystėn“ (p. 76). Jungiamuoju reiškiniu tarp veiklos ir rezultato (naudos) galėtume laikyti būseną (kaip savotišką vyksmo atspindį ir taip pat nematerialų, neapčiuopiamą rezultatą. Rinkinio eilėraščiuose daug impresijos, aplinkos pajautimo ir atspindėjimo eilėraščio subjekto vidiniame pasaulyje: „mūsų / žingsnių ritmas / kaip / plakanti smėlynų / širdis“ (p. 11) ar „uodžiu / krentančių žiedlapių / tylą // bandau / išsiginti švelnumo“ (p. 101). Materija nėra atspari laikui. Tačiau jos nykimo procesą galima tarsi užkonservuoti būsenoje: „jos / tik sprangiai / liūdnos // lyg / senstančio / turgaus / likimas“ (p. 32).

Autoriaus raiškai būdingas lakoniškas, taupus, išgrynintas žodis. Sušmėžuoja ir nemažai girdėtų įvaizdžių (dulkės, sapnas, žvaigždė, mirtis, kraujas, šešėliai ir pan.). Tačiau neapsiribojama sklandaus naratyvo rėmais ar aiškiai apibrėžiamos minties sklandumu. Bandoma ieškoti naujų išraiškos formų, iškerpant daiktus ir reiškinius iš jiems būdingo konteksto (netipiškai sugretinti tarpusavyje, priskirti nebūdingų savybių) ir įvedant netikėtumo apraiškų minties eigoje. Tokiu būdu formuojami išradingesni palyginimai, deriniai ar minčių vingiai: „blėstančio / horizonto geluonis / prašauna / pro šalį // amžinybė suspurda // ir // nugrimzta / kūne“ (p. 14); „drėgnas / bučinio kraštas“ (p. 15); „neregėti paukščiai / ilsis / ant minties blakstienų“ (p. 21); „negalėčiau / to pavadinti / prisikėlimu // tiesiog / sugrįžtančiu / šnabždesiu / į / kelionės / pradžią“ (p. 69). Kartkartėmis sušmėžuojantį manierizmo apraiškų blizgesį („tavo kerinčiai žudantis / pavasarinių plaukų / aromatas“ (p. 31) vykusiai pablukina buities realizmas („kas metai / didėjančiomis / kosmetikos išlaidomis“ (p. 31). Atidesnis skaitytojas knygoje atras ir vieną kitą nuorodą į geografines laikinosios sostinės (daugiausia Žaliakalnio mikrorajono) vietas: Šakių gatvės medinukas, Zarasų gatvelės robinijos, Brazilka, Argentinka ir pan.

Rinkinio lyrinis subjektas nesirenka stebėtojo vaidmens. Dažname eilėraštyje juntamas nuoširdus „aš“ egzistavimas, tapatinimasis su tekstu, įsiliejimas į kūrybinę plotmę. Tokiu būdu kūrinių energinis laukas praturtinamas vienu kitu lašu saikingo (gerąja prasme) sentimentalumo. „O aš pats / gyvenu // nei / stebuklo ieškantis / saulės šešėlis“, – jausenos atspindžio aplinkoje ieško eilėraščio veikėjas.

„Poezija / ne vien menas / kalti metaforas“, – teigiama viename rinkinio eilėraštyje. Poezijai reikia dvasios ir išjautimo. E. Janušaičio „Vėjų gaudyklė“ – subtiliu, lakonišku ir išjaustu žodžiu pasižyminti knyga apie įsiprasminimą egzistuojant „tiesiog“. Esamojo laiko aktualumą ir begalinio judesio reikšmę geriausiai atspindi eilutės: „nėra / kitos nakties // tik ši // kai / einame kur nors // vos norime / šiek tiek / atgyti“ (p. 57). Tiesiog eiti ir laukti, kol vėjas padvelks. Ir įkuždės į glėbį nepagaunamą eilėraštį. Tiesiog atgyti ir tykiai spurdėti žodžio nelaisvėje.