2021-09-28

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Nika Piperita: „Kibirkštėles sugaudau ir dar kaitrias dedu į rašomus tekstus“

Nika Piperita. Nuotraukos iš asmeninio albumo.

Rasa MILERYTĖ

Su Nika Piperita kalbamės ypatingą dieną – dieną, kai iš spaustuvės atkeliavo jos pirmoji knyga: romanas „Gervė smėlynuose“ (išleido asociacija „Slinktys“). Šioje knygoje autorė per vieno personažo paveikslą atskleidžia ne tik visos šeimos gyvenimo istoriją, bet ir ištiso laikmečio realijas, atveria traumines patirtis, sovietmečio žaizdas.

Pasak knygos redaktoriaus poeto Vainiaus Bako, „Gervė smėlynuose“ savo buities ir būties filosofija primena Juozo Apučio, Romualdo Granausko prozišką kalbėjimą, o į mergaitiškąjį / moteriškąjį pradą besiremiantis pasaulis sutampa su tokių rašytojų kaip Šatrijos Ragana mąstymu, matymu, mikrokosmo intymia erdve.

Nika Piperita „Gervę smėlynuose“ vadina jausmų romanu – pažeidžiu ir vaikiškai atviru: „Šiame romane esama visiško nuogumo, tokio pliko kaip nukastos pakriūtės žvyras, bet jis santūrus, netgi vietomis lyg aptrauktas velėna. Taip yra tikriausiai todėl, kad sužeisti romano personažai gėdijasi patiriamo vidinio vienišumo ir vaikiškai slapstosi, kitaip tariant, neišmano šiuolaikiškos stilingos laikysenos, nemoka puikuotis savimi. Pasiekę emocinius pikus, jie prabyla tarmiškai, dzūkuoja.“

Kaip skaitytojai turėtų į Jus kreiptis – Nika ar tikruoju vardu?

Draugams aš ir pati prisistatau Nika, man taip patinka.

O kodėl pasirašote slapyvardžiu?

Esu slapukė.

Nika – tikriausiai vardo trumpinys, o ką reiškia Piperita?

Na, iš tiesų Nika – ne tėvų parinkto vardo trumpinys, o jau kitas vardas. Piperita gimė iš meilės augalų pasauliui – botanikai, iš neišsipildžiusios svajonės studijuoti biologiją. Mentha Piperita išvertus iš lotynų kalbos – pipirmėtė. Kvapniosios žolelės man labai patinka, o pipirmėtės aromatas yra vienas išraiškingiausių.  Kažkodėl būtent šis derinys suskambėjo mano ausims ir tiesiog prilipo. Galvojau apie kitus vardus, tačiau su jais susitapatinti nepavyko, galima sakyti, nesuaugo tapatybė.

Kalbamės rugpjūčio 20-ąją, dieną, kai iš spaustuvės atkeliavo Jūsų knyga. Kokia Jums yra ši diena?

Viena iš tirpstančios vasaros dienų – šilta, skani, saulėta. Virš galvos – pasakiški debesys, aplink – sodrumo prisisotinusi žaluma, dobiluose bumbsi kamanės, ant paupio smilgų tūpčioja laumžirgiai, vėjas kedena palengva gelstančius uosialapių klevų ir guobų sparnavaisių kuokštus. Aš prisiskinu raudonų dobilų ir serenčių, jausdama jų aromatą išgyvenu nostalgišką liūdesį dėl nepakeičiamos ir nenugalimos esaties, kur kas stipresnės už mano norus ir fantazijas.

Žinau, kad knygos laukimas buvo ilgas. Ar esate kantrus žmogus? Su kokiomis emocijomis laukėte knygos pasirodymo?

Aš esu labai kantri savame nekantrume, sproginėju jame su visomis žiežirbomis. Tiktai visas kibirkštėles sugaudau ir dar kaitrias dedu į rašomus tekstus. Paprastai jos pelenais nusėda mano dienoraštyje. Kai parašiau romaną ir pasirodė knyga, buvau nusiminusi, nes viskas baigėsi. Esu daugiau proceso žmogus ir rezultatus paprastai vertinu kritiškai.

Koks buvo šios knygos rašymo procesas? Turėjo būti nelengva įtaigiai ir nuosekliai per vieno personažo gyvenimo istoriją papasakoti kelių kartų istorijas…

Tiesą sakant, buvo nepaprastai įdomu… Turiu keistą ritualą, padedantį kūrybiniame procese: mąstau apie savo protėvius, kurie buvo skirtingi, prieštaringi, netgi nesuderinami, ir suprantu, kad esu visi jie viename – pikti ir draugiški, išgyvenę laiko distancijas, ištvėrę priešiškumą ir meilę tam, kad gimčiau aš.  Turbūt  priešybių vienybė gyvena manyje. Turėjau garbės gyvai pabendrauti ne tik su savo seneliais, bet ir su kai kuriais proseneliais. Tiesą sakant, aš netgi užaugau prosenelių suformuotoje erdvėje ir man patinka būti tokia, kaip jie, būti su jais.

Knyga „Gervė smėlynuose“ tokia paveiki, jog, nors puslapių daug, galima perskaityti vienu prisėdimu. O kiek laiko ją rašėte?

Tiesa ta, kad sunku pasakyti – nežinau, tačiau tikrai apie penkerius metus skyriau šiai knygai: varčiau, dėliojau dienoraščius, buvo ir abejonių bei pertraukų. Artimas žmogus pabaksnojo pirštu į ranka prirašytus puslapius, nusijuokė sakydamas, jog tai – visai ne dienoraščio tekstas, o kažkokie keisti literatūriniai pamąstymai. Taip slapčiomis, labai tyliai gimė mintis šiuos literatūrinius pamąstymus sujungti į visumą, sudėlioti iš jų vitražą, koliažą, padaryti taip, kad sakiniai susilietų, susiderintų ir suskambėtų arba sugirgždėtų. Taigi, ši knyga tikrai ne vieno prisėdimo rezultatas.

Pradėjusi knygą jau žinojote, ką patirs veikėjai ir kaip baigsis istorija?

Ir taip, ir ne. Išgyvenau kartu su jais ir ašaras, ir džiaugsmus. Deja, jų patirtys niekaip nesutilpo į šią knygą, todėl kai kuriuos jų išgyvenimus pasilikau kitame darbiniame juodraštiniame aplanke ir, žinoma, neišvengiau fragmentiškumo.

Kūryboje esate reikli sau?

Esu išmokusi parašytą tekstą atidėti, netgi pamiršti, sukarpyti fragmentais, išbraukyti ir vėl iš naujo susikaupusi sudėlioti. O apie reiklumą sau kūryboje nieko neišmanau.

Jūsų knygos redaktorius – poetas Vainius Bakas. Kaip judviem sekėsi bendradarbiauti?

Be jokių repeticijų, nemąstant apie jokį prisitaikymą ir nevaidinant mandagių rolių – viskas buvo sklandu. Vainius – nepaprastai empatiška asmenybė. Aš iš jo mokiausi meninės dermės ir netgi skyrybos. Jo subtilus meninis redagavimas man nekėlė įtampos, tarp mūsų nebuvo bergždžių diskusijų ir tuščiažodžiavimo.

Kaip manote, ką knygai suteikė tai, jog ją redagavo poetas, o ne prozininkas?

Svarbiausia – tai man suteikė viltį, jog skaitytojas šiame romane atras ir poetinio skambesio akordų.

„Visas šis pasakojimas – autorės išmonės vaisius“ – tokiais žodžiais įvedate skaitytoją į pasakojimą. Tačiau knygą skiriate artimiesiems. Ar tikrai joje nėra nieko iš Jūsų ir Jūsų šeimos gyvenimo istorijos?

Tikrai nepulsiu gintis, kad šiame pasakojime nėra mano šeimos istorijos detalių. Artimuosius aš suvokiu ne pagal kraujo ryšį. Man išties artimas tas žmogus, su kuriuo norisi būti, o svetimas tas, su kuriuo jaučiuosi nesaugiai ir nuo kurio norisi bėgti. Šio romano veikėjai nėra įkalinti mano šeimos istorijos rėmuose.

Knygos „Gervė smėlynuose“ personažai kalba dzūkų tarme. Kodėl Jums buvo svarbu, kad jie prabiltų dzūkiškai?

Aš išmokau kalbėti dzūkiškai, o tik po to, jau mokykloje, mokiausi bendrinės lietuvių kalbos. Dzūkų tarmė – mano gimtoji, ji man tarsi oda. Dzūkavimas leidžia tam tikriems romano veikėjams geriau ir spalvingiau save atskleisti ir padeda emociškai išgyventi sovietinių realijų spąstuose.

O Jūs kaip kalbate dažniau – dzūkiškai ar bendrine kalba?

Man patinka prisitaikyti prie pašnekovo – nejučiomis imu jį mėgdžioti, todėl kartais pašneku netgi suvalkietiškai. Regis, bendrinė kalba nugalėjo tarmę, tačiau manyje ši prasiveržia tam tikromis emocionaliomis akimirkomis: pavyzdžiui, kai supykstu, pradedu rėkti dzūkiškai. Be to, aš nebijau pasirodyti juokinga susireikšminusių žmonių rateliuose.

Kaip ir knygos veikėjams, tarmė Jums padeda geriau save atskleisti?

Pirmiausia tarmė padeda susivokti savyje. Tarmiškumas leidžia panašiai mąstantiems susikalbėti neformaliai.

Ypatingą reikšmę knygoje skiriate vaikystei, todėl norisi paklausti – kokia buvo Jūsų vaikystė: kokioje aplinkoje augote, kokius žaidimus žaidėte, ar buvote ramus, ar pašėlęs, padykęs vaikas?

Buvau nepatogi mergaitė, blogai išauklėta, galima sakyti –  padauža: mušiausi su berniukais. Įlipusi į beržą, apsikabinusi varnėno inkilą, verkiau, kad nesu berniukas, galvodama, jog kur kas geriau jau būti paukščiu nei mergaite. Vaikystė buvo rasota ir skarota, su lietaus balomis, sniego pusnimis, laumžirgiais ir boružėmis, šungrybiais ir voratinkliais. Iki mokyklos augau kaime. O nuo pirmos klasės dar buvo diržas su kareiviška sagtimi, kampas su pabertais žirniais ir visokių kitokių linksmybių.

Spėju, ir dabar esate tokia pat pašėlusi?

Užeina kartais kažkokia pašėla ir tenka save tvardyti nuo pernelyg aštrių norų ar įgeidžių. Juk liksiu nesuprasta, jei, tarkime, naktį lyjant su naktiniais imsiu šokinėti po balas. Kita vertus, šėlioti juk neuždrausta ir didelėms mergaitėms…

Ką išskirtumėte kaip savo literatūrinius mokytojus? Ar yra rašytojų arba knygų, kurie Jums ypatingai svarbūs?

Turiu tokią slaptą lentyną, bet niekam jos nerodau. Vaikystėje turėjau daug taip vadinamų sekretų ir niekam neišduodavau jų slaptaviečių. Vieno autoriaus mylėti nemoku, nesu prisirišusi ir prie to, kas parašyta moterų. Mano galva, pats geriausias mokytojas yra gyvenimiška patirtis.

Apie Jus žinau du dalykus: esate dzūkė ir rašytoja. Ar galite papasakoti apie save daugiau?

Žinote jau ganėtinai daug… Buvimas dzūke išduoda nemažai paslapčių, o rašytoja esu visiška basakojė, tebebandanti susivokti naujoje aplinkoje. Visgi manau, kad kūrinys apie autorių gali papasakoti kur kas daugiau negu autorius šiaip kalbėdamas apie save.

Apie studijas, darbą ir šunį, kurį vis įamžinate nuotraukose, irgi nepasakosite?

Pats gyvenimas – didžiausios studijos, todėl studijų universitete aš nesureikšminu, nors ten praleidau daugiau kaip dešimt metų ir perėjau visas studijų pakopas – bakalauro, magistrantūros ir doktorantūros. Vienas iš smagesnių mano darbų buvo darbas mokykloje su vaikais. Paradoksalu, bet ten daugiau sužinojau ne apie vaikus, o apie suaugusius. Kartais man nuoširdžiai liūdna, kad suaugę žmonės nepastebi arba ignoruoja savyje tūnantį vaiką – ši tema man apskritai įdomi.

O šuo labai padeda pažinti save, artimuosius ir kaimynus. Yra daugybė dalykų arba sekretų, kurių būčiau taip ir nesužinojusi, neužuodusi, jeigu manoji juodakudlė nebūtų jų parodžiusi.

Ir skaitydama knygą „Gervė smėlynuose“, ir klausydamasi Jūsų kalbant, susidariau įspūdį, kad Jums nepaprastai svarbu gamta.

Mano potraukis žoliauti ir uogauti artimuosius kartais netgi erzindavo.

Šiuo metu gyvenate Vilniuje? Ar miesto erdvės neslegia Jūsų?

Kai prieš daugiau nei dvidešimt metų atsikėliau gyventi į Vilnių, išties jaučiausi kaip koks vabalas ant šaligatvio. Tikrai nėra lengva susitapatinti su miesto aplinka, jeigu ji nėra gimtoji, o galvoje nešiojiesi kitų vietovių žemėlapius. Vilnietiškos erdvės man nebuvo savas ir patogus rūbas, galima sakyti, su jomis kovoju ir dabar. Pastaruoju metu dar ir šuo parodo, kaip čia jauku ir smagu…

Kokio skrydžio linkėtumėte savo „Gervei smėlynuose“?

Pajuokausiu savo romano veikėjos žodžiais: „<…> gervei tupinėti medžiuose su ilgomis kojomis ir stipriais sparnais nėra prasmės ir žiauriai sunku“, taigi norėčiau, kad ji skraidytų kaip padori tvirtus sparnus turinti paukštė. Žinau – ji skraidys.