Detektyvo vaikams autorius: „Pagalvojau: kodėl gi nepabandžius?“

Rasa MILERYTĖ

Neseniai mažuosius skaitytojus pasiekė Viliaus Mačiliūno detektyvinė apysaka „Kas pagrobė mokytoją?“ (išleido asociacija „Slinktys“), kurioje pasakojama apie 4b klasės moksleivių nuotykius ieškant nežinia kur dingusios klasės auklėtojos. Knyga išsiskiria ryškiais, įsimintais personažais, o knygos veikėjai, būdami visiškai žemiški, realistiški, puikiai perima tradicinius detektyvinių istorijų vaidmenis: čia rasime ir blogiukus, ir advokatę, ir iš klasikinių komedijų atėjusius gero ir blogo detektyvo personažus. Kurdamas dinamišką vaikų pasaulį autorius nepamiršta ir suaugusiųjų. Įdomus suaugusio žmogaus personažas – direktorius Laimis. Jis vaizduojamas kaip kresnas ūsuotas dėdulė, išsiblaškęs, mėginantis būti griežtas, kartais ir subarantis vaikus, tačiau akivaizdu, kad jis geraširdis ir artimas vaikams. Knygą iliustravo vyresnioji V. Mačiliūno dukra Aira Mačiliūnaitė.

V. Mačiliūnas – buvęs kriminalistas, daugiau nei dvidešimt metų ištarnavęs policijoje. Jis teigia knygose neketinąs atskleisti tarnybinių paslapčių ar išpasakoti tirtų bylų, tačiau tos patirtys – puiki dirva rašyto vaizduotei. Anksčiau autorius yra išleidęs dvi knygas suaugusiems, o rašyti vaikams niekada neplanavo, tačiau kai jaunesnioji dukra Karina paprašė parašyti jai knygą, susimąstė: kodėl gi nepabandžius parašyti detektyvo?

Viliau, 2019 m. pasirodė Jūsų detektyvinė apysaka „9“. 2020-aisiais – romanas „Blondinė gaus ko nori“. O šiemet ir detektyvas vaikams „Kas pagrobė mokytoją?“. Kuo Jus patraukė šis žanras?

Didžioji mano gyvenimo dalis buvo susijusi su detektyvinėmis istorijomis. Daug metų išdirbęs Kriminalinėje policijoje vis dėlto esu šioks toks šios srities profesionalas. Pastaruosius kelerius metus vadinu „ilgomis atostogomis“. Taip „beatostogaujant“ apima kažkokia nostalgija, pasiilgsti jaunų dienų ir tiesiog pradedi žaisti detektyvą.

Sakote, pradėjote žaisti detektyvą. O juk jį ne tik žaidėte. Manau, Jūsų knygų skaitytojams būtų įdomu daugiau sužinoti apie kriminalisto darbą.

Filmai ir knygos, ko gero, sudaro įspūdį, kad šį darbą supa tam tikra prasme romantiška atmosfera. Iš tiesų tai sunkus ir įtemptas darbas, kuriam reikia ne tik daug laiko, bet ir vidinės tvirtybės. Ir visgi – kriminalisto darbas labai įdomus. Jį dirbant reikia ir fantazijos, ir kūrybiškumo. Daugeliui tai skamba keistai, tačiau be fantazijos geras kriminalistas nebūsi. Atvykęs į įvykio vietą, iš karto pradedi kurti scenarijus: kaip padarytas nusikaltimas, ką tuo metu galvojo nusikaltėliai, kaip jie elgsis vėliau. Tiesa, intrigą keičia monotonija, pavyzdžiui, sėdėjimas pasaloje, kai negali palikti posto ir tiesiog visą dieną ar naktį stebi aplinką ir lauki. Pamatęs taip rymantį pareigūną, pamanytum, kad jis nieko neveikia, tačiau pamėginkite patys pabūti tokiame budėjime.

Na o ar pavojų, rizikos, ką matome knygose ir filmuose, šiame darbe daug?

Mano manymu, nėra nepavojingo darbo. Niekad nežinai, kur einant ar sėdint ant galvos nukris plyta ar, dar baisiau, pianinas. Taip ir pareigūnas, išėjęs į darbą, nežino, kas nutiks tarnybos metu. Eidamas prie įtariamojo turi būti pasiruošęs viskam, nes nežinia, ką jis gali sugalvoti.

Kas nulėmė, kad pasirinkote tokį profesinį kelią?

Nuo ankstyvos vaikystės svajojau apie tokį darbą. Augant prioritetai ir pomėgiai keitėsi, bet galiausiai ta vaikystės svajonė grįžo.

Kokia buvo Jūsų vaikystė? Su kokiomis knygomis augote?

Manau, nieko nenustebinsiu, tačiau mėgstamiausios knygos vaikystėje buvo iš „Drąsiųjų kelių“ ir „Horizontų“ serijų. „Drasiųjų keliai“ traukė, nes tose knygose būdavo vaizduojamos kovos. Vaikai, jaunuoliai trokšta pajusti kovos dvasią. O „Horizontai“ suteikė galimybę susipažinti su kitų šalių kultūra, gyvenimu: mano vaikystės ir jaunystės laikais tokia pažintis buvo įmanoma tik per knygas. Tai buvo knygos, kurios leido patirti skaitymo malonumą, tačiau skaičiau ir privalomąją literatūrą, kurią užduodavo mokykloje. Ne visos knygos patiko, bet buvo ir įdomių – pamenu, kad tada patiko Petro Cvirkos, Juozo Baltušio kūriniai.

O šiuo metu ar daug skaitote? Kokios knygos šiandien laukia savo eilės?

Prisipažinsiu – skaitau mažiau, nei reikėtų. Nesu iš tų, kurie knygą perskaito vienu prisėdimu. Be to, esu išrankus skaitytojas. Mėgstamiausios temos – kelionės, istorija, sportas, biografijos. Dabar su malonumu skaitau Ingvaro Butauto knygą „Anapus futbolo aikštės“, mat sportas yra sritis, be kurios savo gyvenimo neįsivaizduoju. Lygiagrečiai skaitau Byron Farwell knyga „The Great Anglo-Boer war“ („Didysis anglų-būrų karas“). Puiki knyga.

Tikiuosi, kad vaikai yra geresni skaitytojai nei aš, nes skaitymas – ne tik įdomi, bet ir naudinga veikla. Knygos lavina vaizduotę ir atmintį, moko bendrauti su žmonėmis. Be to, suteikia informacijos įvairiomis temomis. Žinoma, šiais laikais informaciją gal ir lengviau gauti iš televizijos ar radijo, tačiau tai, ką perskaitome, atminty užsilieka ilgiau.

Baigęs profesinę veiklą pasinėrėte į kūrybą. Iš kur toks posūkis? Ir kodėl tik dabar?

Man visada patiko rašyti, net ir mokykloje rašiniai privalomomis temomis būdavo erdvė, kurioje galėdavau atsiskleisti. Pamenu, mano rašiniai dažniausiai būdavo įvertinami ketvertu (penkiabalėje sistemoje) – tą vienetuką prarasdavau per išsiblaškymą: priveldavau klaidų. Nors mokytojai ne visada džiaugdavosi mano rašiniais – jiems nepatikdavo mano improvizacijos.

Kodėl knygas rašyti pradėjau tik dabar? Bandymų buvo ir anksčiau, bet pirmieji kūriniai neišvydo dienos šviesos, be to, vis trūko laiko vystyti siužetą, kurti įtikinamus personažų paveikslus. Galų gale, dirbant policijoje, rašymo ir taip netrūko: apklausų, kratų, įvykio vietos apžiūrų protokolai, pasiaiškinimai, užklausimai… Po darbo norėdavosi ne rašyti, o geriau ką nors paskaityti.

Smalsu, kaipgi atsirado Jūsų naujausia knyga – detektyvinė istorija vaikams „Kas pagrobė mokytoją?“.

Po to, kai išleidau porą knygų suaugusiems, mano devynmetė dukra paprašė parašyti knygelę jai. Jai labai patikdavo mano kurtos istorijos, kurias pasakodavau vakare prieš miegą. Dukra neprašė detektyvo, bet pagalvojau: o kodėl gi nepabandžius?

Kuriam adresatui – vaikui ar suaugusiam – rašyti sunkiau? Kuriam įdomiau?

Bent jau man vaikams rašyti gerokai sudėtingiau. Viena priežasčių – reikia labai daug dirbti su žodynu, ieškoti žodžių, kuriuos jaunesni skaitytojai suprastų. Bet rašyti vaikams ir daug įdomiau, rašydamas knygą „Kas pagrobė mokytoją?“ turėjau daugiau erdvės fantazijai.

Kaip atrodo Jūsų kūrybinis procesas? Kiek galutinis knygos variantas būna pakitęs nuo pirmojo, juodraštinio varianto?

Dažniausiai rašyti pradedu vėlai vakare, kai šeimyna jau miega. Naktimis ir vaizduotė kažkodėl intensyvesnė. O iki pietų aš apskritai, kaip juokauju, esu neveiksnus. Man tikrai netinka patarlė, jog rytas už vakarą protingesnis.

Rašau ne kasdien, o tik tada, kai aplanko įkvėpimas. Rašymas man – ne darbas, o tiesiog maloni veikla. Parašytus tekstus skaitau vis iš naujo, ir kaskart randu, ką pakoreguoti. Bet galutinis variantas, palyginus su pirmuoju, nebūna labai pakitęs.

Ar rašydamas knygas remiatės istorijomis, su kuriomis susidūrėte darbe?

Žinoma, šiek tiek pasiremiu istorijomis iš tarnybos laikų. Tačiau paimu tik detales: nenorėčiau, kad skaitytojai atpažintų realius žmones ir įvykius.

Kokie tolimesni Jūsų kūrybiniai planai?

Planų yra, bet nenoriu jų visų atskleisti. Labai norėtųsi išleisti knygos „Kas pagrobė mokytoją?“ tęsinį.