Tomas Taškauskas. „Ex nihilo“

Iš spaudai rengiamo naujo poezijos rinkinio „Ex nihilo“

Mėnulio alba

Ir tu, pamiršęs žmonių kalbą

Laužo ostija…

Ar moki užuosti ją?

Pražydęs rožių krūmas

Yra šventasis rožinis,

Vasaros pamaldumas

Sniego kamža

Uždengia, kas yra laikina,

Ir kas amžina

Uodų kyrie eleison –

Ar įsileisim?

Ąžuolo mišiolo lapai

Saulės raidžių mirgėjimas

Šventumo kvapas

Miško gaisras tarytum agnus dei –

Kas atgaila pasibaigė, tas prasidėjo

Savo pavargusias kojas aukoju

Ant dulkėto kelio altoriaus

Kalba žolynų

Senesnė už kalbą lotynų

Švinta ir saulės spinduliai kartoja –

Šventas, šventas, šventas