Rita Makselytė. Eilėraščiai

anatominis
                                 / R. V. /

Geltonais išėjimo koridoriais
nupulsuoja vidinis kraujavimas,
smiltys, gerdamos drėgstančią šilumą,
byra saujos talpos išmatavimu.
Vienąkart, nes daugiau neprisimeni,
subarbena į uždengtą kryžkelę,
pirštai išgąstį žalčiu apsiveja
ir iškart su ,,dangum“ susipykstame.
Kol regi, kaip gyvieji paskirstomi
į sparnuotus ir einančius kojomis,
kastuvu supurentuose tirščiuose
išsiburki „laimingą rytojų“ .

pavasarinis (2)

Kai pavasaris arklu per širdį,
mintyse švilpaus pulkas varnėnų,
o migla brėkštant tylą nugirdys,
„bals išbals drobule mėnesiena“.
Visos nuodėmės versis puikybe
surėdyta pavargusio vakaro,
pirštai brauks gitara šešiastyge
leitmotyvą tai rojaus, tai pragaro.
Gyvastis tartum smėlis arimuos –
kiek bepiltum, vis tiek neužpildys
nei geismų, nei minčių, nei jutimų,
kai pavasaris arklu per širdį.

proginis

(Tėvo Dienos išvakarės)

Dar niekd taip iškilmingai nešvenčiau Tavo Dienos,
ruošiausi jai veik tris mėnesius, dėliojau sveikinimo žodžius
ir palinkėjimus sulig kiekvienu rožinio karoliuku,
sudeginau tuzinus žvakių, merkiau gėles, sodinau ir persodinau.
Norėjau nustebinti Tave dar negirdėtais padėkos žodžiais
ir niekaip negebėjau išsirinkti dovanos sau, kuri Tau tiktų.
…
Rytoj tik aplankysiu. Nesveikinsiu.
Nieko nedovanosiu, nes dabar jau turi viską.

paukščiui

Saldus medus, tartum sula pro tošį,
iš korio varva ir tyloj nakties
atodūsiu švelniu beržynas ošia,
lakštingalos giesmė link ateities
nuplaukia, nuvilnija, aidu grįžta
iš praeities prisiminimų, šios dienos,
lyg apraudojimas graudus jaunystės,
tarytum meilės ilgesys pirmos.
Ir vėjas klausosi, nurimsta, tyla.
Ieva į ežerą kasas pamerkia,
lyg laukdama kažko, o paukštis vėl prabyla –
tai juokiasi skardžiu balsu, tai verkia.
Čiulbėk, lakštingala, čiulbėk lig ryto.
Pilkasai virtuoze, tau pavydžiu –
tyrumo jausmo pavergiančiai tikro.
Gal taip pavydima ereliui skrydžio.

simptomatinis

Kai draugus pradėjau atpažnti

tik vaikystės nuotraukose,

mergaičiukė baltutėlaičiu chalatu

patarė mokytis kalbas.

Sakė, – padeda.

Pradėjau nuo paukščių.

Mokytojų daugybė. Ne visi matomi,

išsislapstę krūmuose, pastogėse,

pakibę  danguje ir praskrendantys,

panirę po vandeniu ir plūduriuojantys.
Mokiausi iš klausos.

Tikrai nepamenu, kas pasakė,

kad protingiausias iš jų – varnas.
Andai, pasiklydusi savo namų kieme,
atpažinau jį, norėjau  tapti išmintinga.
Užkalbinau.
Atsakė: kar.

Pasikalbėjom.