Kad poezijos gėlė nenuvystų

Tomas VYŠNIAUSKAS

Vladas Vaitkevičius – iš Tartoko kaimo (Ignalinos r.) kilęs, septynias poezijos knygas į pasaulį išleidęs, ne vieną literatūrinį apdovanojimą pelnęs tradicionalistinės krypties poetas, publicistinių straipsnių, apžvalgų autorius. 2019 metais Pasaulio lietuvių centro leidykla išleido pirmąją V. Vaitkevičiaus prozos knygą „Poetas vasaros pievose“. Knygoje surinkti poeto eseistiniai straipsniai, interviu, recenzijos, praeities prisiminimų fragmentai, atspindintys autoriaus požiūrį į pasaulio santvarką, poezijos vietą būtyje, kūrėjo santykio su aplinka niuansus, menininko buities problematiką.

Rinkinį sudaro trys skyriai ir nuotraukų galerija, raidėmis išmargintoms puslapių lankoms suteikianti spalvų. Tai tarsi skirtingų žanrų, laikotarpių ir temų koliažas, be lyrinio subjekto sureikšminimo (pasitaikančio autobiografinių bruožų turinčiuose veikaluose) ar perdėto egocentriškumo, subtiliai perteikiantis kūrėjo būtį ir laikmečių dvasią. Pirmajame skyriuje („Poetas vasaros pievose“) skaitytojas randa eseistinius straipsnius ir interviu, analizuojančius meno vietos po saule problematiką, kūrybos finansavimo sunkumus, negailestingą akistatą su buitimi (p. 19), poezijos prigimties bruožus (p. 21), menininkų asmenybių atspalvius. Prisimenami laikai, kai poeziją buvo galima parduoti (įsiūlyti net pardavėjui (p. 18)), laikai, kai dėl neatsargiai suimprovizuotos replikos buvo galima susigriauti karjerą (p. 34), kai aliejiniai dažai paveikslams buvo perkami pardavus papuošalus ar kailinius (p. 25). „Žodis ir žudo, ir gydo“ (p. 7), – pabrėždamas literatūros svarbą ir kūrėjo atsakomybę už savo kūrinius teigia autorius. Mąstant apie poezijos prigimtį akcentuojama tradicinių vertybių svarba, kuriančioji (o ne griaunanti) literatūros galia (p. 38) ir dėmesys teksto kokybei (tuo pat metu paapgailestaujant, jog kokybė su komercine sėkme retai koreliuoja). Interviu tekstuose knygos autorius pabuvoja abiejose barikadų pusėse – tiek klausinėtojo, tiek pašnekovo vaidmenyse. Nepriklausomai nuo to, kokią kaukę dėvėtų V. Vaitkevičius, jo reiškiamos mintys liudija nuoširdaus, išsilavinusio, tvirtą požiūrį į reiškinius turinčio, šviesos pusei atstovaujančio žmogaus poziciją.

Savo požiūrį į svarbiausius kūrybos bruožus autorius grindžia ir kitų menininkų nuomonėmis (cituodamas P. Širvį – „kūryboje svarbiausia sąžiningumas“ (p. 44), R. Bradbury – „rašytojas visų pirma privalo turėti neramią širdį“ (p. 44) ar J. Strielkūną, teigiantį, jog eilėraščiai be jausmo yra „lyg kanklės be stygų“ (p. 66). Antrajame skyriuje „Iš artimo tolio“ tie pamąstymai apie poezijos (o ir meno plačiąja prasme) esmę įpinti į šiltus ir intriguojančius pasakojimus apie spalvingą meno atstovų kasdienybę, pasakojimus apie poeziją, gimstančią prie alaus kiosko, sodo namelyje, svetimame bute ar bulvių vagoje. Pikantiškų detalių mėgėjai skyriuje ras nekasdieniškų nuotykių aprašymų: 80-ies kilometrų kelionė pėsčiomis, krepšinio žaidimas su moterų komanda, vaikščiojimas rankomis ar bandymas įsprausti koją į per mažus batus, nupjaunant jų galus atšipusiu peiliu (beje, argi ne smalsu, kokio dydžio batus nešiojo J. Strielkūnas?). Tie nuoširdžiai dėstomi bohemiško gyvenimo naratyvai toli už nugaros palieka tiek sauso faktų perteikimo, tiek anekdotinio „pletkavojimo“ ribas, atspindėdami laikmečio dvasią, požiūrį į kūrybą, socialinius reiškinius. Netgi lėbavimų aprašymai dvelkia prasmės paieškomis diskusijų apie literatūrą fone.

Dramatiškumo istorijoms suteikia greta smagiai leidžiamo laiko, pokalbių apie meną, draugiškų šėlionių kažkur šešėliuose tykanti mirtis. Viename tekste autorius analizuoja mirusio bičiulio kūrybą ir kalbasi su juo (p. 90). Nelengva menininko dalia, vingiuotas ir usnimis užžėlęs kūrinio takelis iki skaitytojo širdies. Dažnai palydovais būna ne tik materialinis nepriteklius, bet ir dvasinės kančios. Kartais už meną kūrėjas sumoka aukščiausią kainą. Kūryba amžina, ji išlieka šalia, net kai autorius iškeliauja į amžinųjų dirvonų plotus.

Netgi recenzijose (trečiąjį knygos skyrių „Pakeliui į pilnatį“ sudaro V. Vaitkevičiaus rašytos įvairių knygų apžvalgos ir recenzijos) rafinuotai, tarsi pumpurai ant vyšnios šakelės, skleidžiasi autoriaus (o kartu ir knygos lyrinio subjekto?) charakterio bruožai: paprastumas, švelnus humoras („Nors buvau ir esu prastas matematikas, visgi nutariau moksliškai ieškoti savo susierzinimo priežasties, kitaip sakant, „atkasti užkastą šunį“ (p. 100)), simpatija „subtiliai teigiamai gyvenimo prasmei“ (p. 97) ir etnografiniams motyvams (p. 107), nepakantumas abejingumui, dėmesys dramatiškiems tautos istorijos epizodams (p. 151).

Su šia knyga prozos lentynoje debiutuojantis V. Vaitkevičius yra žinomas, premijomis įvertintas, talentingas poetas, todėl raiškoje nori nenori įžvelgsime poetinių potėpių – nevengiama spalvingų pasakymų, palyginimų, kalbos metaforiškumo. Tekste gausu vaizdingo kalbėjimo pavyzdžių: „…buvai tarsi nepersišviečiantis indas…“ (p. 91); „aštria plunksna baiminausi įdrėksti poetės sielą“ (p. 97); „…montavimo putomis neužpurškiu visų savo poezijos namo plyšių – teplūsta pro juos gaiva…“ (p. 41) ar „poetas tarytum maža valtele per tirštą ižą sunkiai yrėsi į išsipildymo ir pripažinimo šalį…“ (p. 60).

Knyga „Poetas vasaros pievose“ man imponavo dėmesiu žodžio estetikai, nenuobodžiai perteiktomis istorijomis, individo jausenų integravimu į laikmečių specifiką, emocinio prado įliejimu į analitinius ar biografinius tekstus. Panaši visų tekstų tematika ir specifinis, poetiškos raiškos lašais „pagardintas“ stilius tampa ta jungiamąja mase, kuri sulipdo skirtingų žanrų ir laikotarpių kūrinius į vientisą paveikslą (taip pat ir į intriguojančią knygą). Romiai, nuoširdžiai (bet nenuobodžiai) pasakodamas apie eilėraščio gimimą V. Vaitkevičius mums tarsi teigia, kad didžiausi darbai nuveikiami „tyliai, nelaukiant įvertinimo, kaip ir dera kiekvienam katalikui, ateinančiam pasimelsti už laisvę, nepriklausomybę, tiesą, šviesesnį rytojų“ (p. 155). Įsiskaitykime. Ir pajusime, kaip raidžių pievoje skleidžiasi Žmogus.