Toliau nuo akių, arčiau raidės

Tomas VYŠNIAUSKAS

„Poezijos pavasario“ metu pasirodantis šiam renginiui skirtas almanachas kone kasmet sukelia kritikos, diskusijų, aistrų bangavimą, jei ir neprilygstantį taifūnui, tai bent jau viršijantį laivo saugaus ėjimo į jūrą aukštį. Emocijos verpetuoja dėl autorių atrankos kriterijų, rinkinio sudarymo metodikų, almanacho tematikos (ar jos nebuvimo). Pasigirsta ir kategoriškesnių balsų, raginančių iš pamatų reformuoti leidinį ar patarinėjančių tiek jautresnių nervų skaitytojams, tiek adrenalino fanatikams dairytis alternatyvų.

Griauti lengviau, nei statyti, byloja liaudies išmintis. Tad kokie gi leidiniai galėtų pretenduoti į „Poezijos pavasario“ almanacho alternatyvos sąvoką ir tapti substitutu ar bent jau stipriu komplementariu akcentu minėtam poezijos rinkiniui? Jei nekaičiosime plunksnų ir nosies į gan aktyviai leidyboje besireiškiančių literatų mėgėjų veiklos lauką ir apsiribosime ne tik fizinį, bet ir literatūrinį svorį turinčiais leidiniais, tokių almanachų nepriskaičiuosime daug. Jei dar eliminuotume proginius ar nereguliarius teminius (meilės, moters, vyro ar kt. tematika) rinkinius, svaresniems reiškiniams, manyčiau, būtų galima priskirti „Poetinio Druskininkų rudens“ almanachą, asociacijos „Slinktys“ autorių kūrybos rinktinę ir užsienyje bei periferijoje (būdamas kaunietis šiek tiek suraukiau nosį dėl laikinosios sostinės priskyrimo tokiai georgafinei plotmei, bet čia, matyt, manieji asmeniniai kompleksai dantukus šiepia) gyvenančių autorių kūrybos almanachą „Atokios stotys“. Būtent pastarojo leidinio poetišku pavadinimu puslapių briaunomis užsinorėjau pavaikščioti kiek ilgėliau.

Vertinant naujas (ne tik meno sričių) iniciatyvas, svarbu atkreipti dėmesį, kaip tieji gležni daigai pakelia laikmečio skersvėjų išbandymus: lūžta ir sunyksta, sumutuoja iki piktžolės ar tampa gausų derlių duodančiu naujai sukultūrintu augalu. Šiais metais almanachas „Atokios stotys“ (išleido leidykla „Kamonada“) pasaulį išvydo jubiliejinį, dešimtą kartą. Manau, dešimties metų laikotarpis (per tą laiką kasmetiniuose rinkiniuose buvo publikuota kone šimto skiringų autorių kūryba) pakankamas, jog šį leidinį traktuotume kaip savitą, įdomų ir analizuotiną reiškinį lietuvių literatūros lauke.

Jubiliejinį „Atokių stočių“ rinkinį sudaro 29 autorių kūryba. Rasime nemažai literatūrinės orbitos senbuvių: D. Zelčiūtė, V. Rudžianskas, V. Kaziela, E. Janušaitis, R. Katinaitė-Lumpickienė, P. Panavas, šviesaus atminimo N. Dangvydė Macatė. Tarp jų įsiterpia saviti ir ryškūs jaunesnės kartos kūrėjai (I. Rudžianskaitė, M. Balakauskas, R. Juškūnė, K. Baublys, R. Milerytė) bei savuose regionuose spindintys autoriai (V. Gulbinas, M. Švėgžda, J. Jasėnas, G. Maybe ir kt.). Pavardės, pagrįstai keliančios skaitytojo lūkesčius kūrinių kokybės atžvilgiu. Tačiau man imponavo rinkinio sudarytojų sumanymas autorių duomenis užrašyti mažesniu šriftu nei eilėraščių tekstus, tuo lyg nuasmeninant kūrybą ir skaitytojų dėmesį sutelkiant į kūrinių turinį. Toks sumanymas suteikia vientisumo knygai ir kartu su kryptingu temiškai artimų publikacijų grupavimu padeda skaitytojui išvengti eilių kratinėlio įspūdžio. Kalbant apie minėtas kūrybines tematikas ir  (ar) techninį atlikimo būdą, knygos publikacijas suskirstyčiau į tam tikras grupes:

                      a) metafizinė ir  (ar) dievoieškos poezija;

                      b) daiktiškoji (koliažinė) poezija;

                      c) sentimentalioji, lyrinio subjekto jausenas akcentuojanti kūryba;

                      d) meilės tematikos kūriniai;

                      e) aplinkos ir individo vienį pabrėžiantys eilėraščiai.

Metafiziniams (dievoieškos) eilėraščiams būtų galima priskirti brandžius rinkinį pradedančios Dovilės Zelčiūtės kūrinius. Lyrinis subjektas aplinkoje ieško Kūrėjo potėpio („kartais norisi / kokio žodžio ir iš Tavęs, Viešpatie, / suprantu suprantu / visa kas mano akims / ir yra iš Tavęs“ (p. 7), galiausiai „žydi klevas / noriu tikėti / ir įtikiu“ (p. 4)), o kančioje amžinybės įrodymų („ar panešėjau / bent žingsnį tą kryžių / ar veidą nušluosčiau / kodėl / reikėjo tave atiduoti / ar jau amžinas?“ (p. 5)). Kryželiais išmarginta dievo karvytė (p. 21) pradeda Prasmės paieškas Viktoro Rudžiansko publikacijoje. Debesų pienas negelbsti nuo laiko (o kartais ir dugno (p. 23) ar skerdiko peilio (p. 24)), neišvengiamai įrodančio „aštuntą taškelį“ (p. 31). O gal vis dėlto egzistuoja Kažkas ir po taško? Juk „žinau kad esi danguje / bet šįryt / radau / tavo pirštų atspaudus / ant šermukšnio uogos“, rašo V. Rudžianskas.

Šiek tiek tiesmukesnis, mažiau pridengtas rafinuotais subtilumo nėriniais santykis su Aukščiausiuoju pastebimas Solveigos Dagės Ska kūryboje. Vis dėlto į kiek stereotipinius klausimus (kokia Gyvenimo prasmė, kas nugalės – gyvybė ar mirtis ir pan.) atsakoma žaviomis eilutėmis: „ganau juodąsias aveles – / ir išgaruoju“ (p. 150). Nesusaldintą Dievo įvaizdį („Suglaudę delnus lauksim išrišimo – / stebuklo, / tarsi paukščio / balto baisiai…“ (p. 179)) savo eilėraščiuose kuria Giedrė Maybe, taip išvengdama apdulkėjusių įvaizdžių gausos spendžamų spąstų. Be dirbtinio egzalto, patoso ar ekstazės tiesiog išraiškingai konstatuojama: „Ir įauga į žemę šaknim – nesimelsiu išėjusiems – / Tiktai kartais sudilgsi giliai… / Dievo kojos ledinės…“ (p. 176) ar „tiktai tu truputėlį išblyškęs / ir ištirpęs daugiau, / nei aš sudegiau, / angele mano…“ (p. 181).

Justo Jasėno eilėraščiai (kupini intertekstų ir sąsajų su konkrečiomis asmenybėmis ar vietovėmis) tarsi simbolizuoja, jog būtis ir buitis žengia greta: „Alkanų blusų šešėliai / stirtomis susispietę / godžiai skaito / Sruogos „Dievų mišką“ (p. 223). Santykį su kūrėju lyrinis subjektas lipdo dar Šiapus, pasitelkdamas menus ar daiktiškus žmogiškosios kūrybos įrodymus, tuo pat metu jusdamas ir Anapusybės dvelkimą: „Nešioju Tavo marškinius / Nedrįsau pasiimti / Kraują išploviau / Mirties nepajėgiu“ (p. 225).

Subtilų, romiai melancholišką santykį su Dievu spinduliuoja Vytauto Kazielos eilėraščiai: „tu liūdnas karaliau / ne liūdnas / tik nuovargis nukerta kojas“ (p. 255). Horizonte jau ryškėja vartai: „ką paimsi iš čia / tik didėjantį nerimą / kad viskas per greit / per trumpai / trupiniai“ (p. 253). Kruopščiai sukalta ritmika, taupiai (tačiau taikliai) barstomos raidės kuria energetinį lauką, kuriame lediniai mirties pirštukai gnaibo skaitytojo paširdžius („jo kraujuoti / pėdsakai mama / šiaip jau / viskas ramu“ (p. 248)).

Daiktiškajai (koliažinei) poezijai priskirčiau publikacijas, pasižyminčias intensyviu aplinkos elementų vardijimu, netikėtu jų gretinimu, naujų funkcijų priskyrimu objektams, taip tarsi bandant išreikšti būties komplikuotumą ir ieškant lyriniam subjektui vietos tame sudėtingame pasaulyje. Štai nuo įvaizdžių gausos ir įvairovės kone braška Mūzos Olimpijos Svetickaitės eilėraščių siūlės: „apkaišiojusi pumpurais tris mėnesius vaidinsiu kamikadzę, / baltus lapus marginsiu traiškanom, / kurias akimirksniu nupūs higienistas vėjas, / nes kraujo gaila, o savas prakaitas dvokia“ (p. 33). Ir nors lyrinis subjektas viename eilėraštyje išradingai paapgailestauja: „o šitaip kukutis skraido virš palapinės, / o mes šitaip norim nusukt nuo kudašiaus jo galvą, / o mes šitaip neturime kuo“ (p. 41), galima užtikrintai teigti, jog nustebinti ši jauna autorė turi kuo. Išmone ir išradingumu jos publikacija tiesiog kibirkščiuoja. Jei nesusprogs, švies ryškiai.

Individo jausenas su abstrakcijomis ir originaliai perkonstruotomis įvaizdžių funkcijomis subtiliai supina Ieva Rudžianskaitė. Eilėraščių subjektas tarsi slepiasi nuo būties slėgio savame naujų reikšmių pasaulyje („pradinukų žodyno puslapiuose / įsiplieskia oranžinė medžių alėja / mojuoja žmonėms / besislepiantiems nuo vėjo / ir naujų reikšmių“ (p. 209). I. Rudžianskaitė nevengdama moteriško trapumo rafinuotai perteikia fantazijos spalvas („buvau / potyriai slystantys kūnu / vilkuogė apsinuodijusi / bitė“ (p. 212) ir realybės–transcendencijos sandūroje tykančius pavojus („neužbaigtas raganosis – / panašus į bejėgiškumą“ (p. 210) ar „pernelyg ankstyva mirtis / priverčia mus likti jaunais / kitame lange / regiu / žaižaruojančią gervę“ (p. 216)).

Rima Juškūnė savo eilėraščiuose tarsi skalpeliu be gailesčio raiko sterilaus, mandagybėmis pagrįsto pasaulio iliuziją („…man niekas daugiau neatima / apatinių kelnaičių per pietų miegą, šiandien ketvirtadienis, eisim pasiimti paketo su žaliais / žirneliais, o rytoj Jonas mėnesiui atveš mėsos“ (p. 68)). „po mirties dar metus / kūnas juda –“ (p. 70), o kartu su juo ir dantų porcelianas (p. 71), ir rūdijančios laivo liekanos (p. 73). Ir galbūt išlikti galima tik egzistuojant kartu su dulkėmis kažkur anapus rėmelių, kažkur paviršiuje: „kvepiu rudenį, bet įkvepiu tik spalvą / negiliai“ (p. 75).

Būties ir materijos ribas bei įprastas daiktų panaudojimo funkcijas trina Mantas Balakauskas eilėraštyje pyrrhula pyrrhula: „sakyčiau / blogas ženklas / bet labai jau graži / juodagalvė sniegena / suvyniota / į korėtą / užuolaidą / ilsisi / prieš pat / suskambant / tuščiaviduriams / Velykų / varpams“ (p. 79). Baigtis ir atsinaujinimas, gamta ir žmogaus rankų tvariniai visada seka viena kitą: „ir drėgnas / molis / apauga / sagas / ir rankovių / apsiūvus“ (p. 77).

Su ironija maišydama pasakų, literatūros kūrinių, aktualijų elementus ir agrarinius motyvus, būtį (o ir tuštumą (p. 100) „suskaitmeninti“ bando Genovaitė Lukšaitė. Ir nors „kartais gyvulių ūkio gyventojai / užsilaiko ilgiau nei numatyta“ (p. 106), besiilgintiems „tikro“ stebuklo ir komercijos rūbais neaprengtos Esmės, gali tekti susidurti su realybės grimasomis: „iš naujo viskas į vandenį virsta, / O į vyną taip niekada ir niekas.“ (p. 102). Dirbtinumo tragikomiškumas išryškinamas ir Ritos Makselytės eilėraštyje: „Guminė moteris, / manau, neužsigaus, / kad meilei reikia / mylimo žmogaus.“ (p. 121). Nors kartais toji Esmė tokia trapi, jog ją sunku užčiuopti („Ant eglišakio / šiaudinis skambalėlis. / Tylos valanda.“ (p. 123). Jai antrina ir Sniežana Ruseckienė, savojoje publikacijoje subtiliai pabrėždama būties netvarumą („Pasaulio komponentai / Virpa it įtrūkusios / stygos“ (p. 198)) ir kartu akimirkų sunkį („Gazelėmis – dienos, / Žaizdotais šakalais – naktys / Tarsi / Laikas statytų pilis / Bevartes / Užmik.“ (p. 205).

Sentimentaliosios (išpažintinės, individo jausenas akcentuojančios) poezijos grupei priklausytų klasikines ilgesio, vienatvės, tuštumos tematikas narstantys Eriko Druskino („aš seniai / susigundžiau / pavirsti / savo ilgo / laukimo / kapu“ (p. 161)) ar Algio Jakšto („Kartais sukalbu / Tėve mūsų… / Toks buvau, / Toks esu, / Toks ir būsiu…“ (p. 114)) atviravimai. Aukštesne nata suskamba ir nusaldinimo pagundų išvengia moterišku gaivališkumu alsuojantys Kristinos Bačiulienės eilėraščiai: „Gimiau iš Žodžio, / Viešpatie, / kurį ištarei pagalvojęs / apie kažką neįmanomo, / lyg nusispjovei, / ir tapau“ (p. 132), bet „ar būsiu įšvirkšta / į venas debesies?“ (p. 135). Kaip tikras „šauktinis / poeto laisvę / gerbiantis karys“ (p. 228) ginkluojasi akylu žvilgsniu ir spalvingu žodžiu Edmundo Janušaičio lyrinis subjektas („mano akys / tik dvi žalios / nuodingos / Amazonės varlytės“), prisipažįstantis: „nebijau užsnūsti / bijau / netekti vaizdų“ (p. 234)). Emocinės įkrovos kupini naratyviniai, melancholiški Rasos Milerytės eilėraščiai, gausūs mirties („tamsa yra upė, / kurioje skandindavo / kačiukus“ (82 psl.), kraujo („o ir šiandien / už kiekvieno lango / kruvino sniego ruoželis“ (p. 86), fobijų („guliu užspaudusi akis – nežinau, kas išnirs iš tamsos“ (p. 82) ir beviltiškumo suvokimo („Kad ir ką daryčiau, / vandens paviršius / nesusidrumsčia“ (p. 84). Pabrėždama išlikimo dramą, būties kontroversiškumą, individo pritapimo prie šiurkštaus pasaulio problemas, R. Milerytė universalizuoja savo kūrinius ir palieka asmeniškumų ir išpažinties ribas toli už nugaros.

Rinkinyje rasime ir meilės tematikai skirtų eilėraščių. Mindaugo Švėgždos kūrinio lyrinis subjektas prisipažįsta: „Man reikia tavęs – / Virpa žemuogių skaisčios žarijos“ (p. 269). O gal „ne meilė tai, tik žavesys“ (p. 270), mat: „Geltonas blyksnis… Lyg drugys / Pradingsta kambary, po langu. — / Į balto liūdesio akis / Lietus dulksnoja iš palengvo…“ (p. 268). Viktoro Gulbino eilėraščio herojus nekantrauja: „gal jau baikim kalbėti poterius?“ (p. 237). Tačiau tuoj pat suabejoja: „palaukim / iki ekvinokcijos nes / mano regėjimai / dar nesunoko trumpėjančiai / dienai o ir tavo / žvilgsniui atremti“. Intertekstais, Antikos motyvais, fantazija, rafinuota estetika žavi subtiliai erotizuota Karolio Baublio publikacija. „Tai vyrų pasaulis / ištartas balsu / tai vyrų įstatymai / nuodingi“ (p. 61), perspėja autorius, aistrą savuose eilėraščiuose neretai prilygindamas kovai: „užveržęs gerklę sidabruotom kilpom / perrėžčiau tau krūtinę / atvėręs virpantį kūną – / lyg Fuseli košmare – / suimčiau delnais širdį / ir trykštančiu krauju / alkanus šikšnosparnius maitinčiau“ (p. 59). Moterų pasaulį išraiškingai piešia Neringos Dangvydės Macatės eilėraščiai: „Kraujomaiša, sese, mums negresia, / Sakau, bučiniais nusėdama / Tavo riešą bevaisėje Elioto žemėje, / Iš jo poezijos rinkinio / Ką tik išlankstėme / Savo karūnas.“ (p. 49). Šioje publikacijoje energetinį krūvį itin sustiprina greta švelnių artumos motyvų žengianti mirties, būties trapumo nuojauta: „liktume žiemoje vis dar pasipuošusios / baltomis vestuvių įkapėmis“ (p. 44). O galiausiai „tik tai ir telieka: juodažvaigždis kailiukas / apsiaustas / pakibęs virš pasakos bokštų / smailų lig dangaus / Mėnulio taku keliausim abi / išvaduotos iš sapno / į dieną, nurausvintą mudviejų kraujo aušros“ (p. 53).

Rytietiškos kultūros dvasia alsuoja Audreolės Pivorės penkiaeiliai, kuriuose individo jausenoms išreikšti naudojami gamtos vaizdų kadrai („paukštelis žiūri / kambarin / jazmino pumpuruos / tavo lizdelis / ir mano“ (p. 96)). Aplinkos vaizdų fiksavimo gausu ir Stasio Stacevičiaus publikacijoje: „Štai vynuogių krūmas. Ir snaigė ant mano peties“ (p. 172), ir dar „Mirga marios drugelių, / o kas iš tų marių, kai „Buvom kaip jūs, o jūs būsit kaip mes“ – / parašyta kietos giminės akmeny, / jų kapavietėj, / bet nė vardų anei datų.“ (p. 170). Darius Rekis perteikdamas lyrinio subjekto būseną į gamtą įterpia urbanistinio peizažo elementų: „Per viešbučio dangoraižyje langą / saulė ta pati / kaip ir mano kieme, / kuriame kariauju / su skruzdėlėmis ir piktžolėmis, / nes negaliu susitaikyti“ (p. 141). Nerizikuodama plūduriuoti minties paviršiuose gilesnių klodų prasmes ir gyvius iškapsto Diana Paklonskaitė: „sliekai ataugina / prisiminimų uodegas / greitai išnarplioja / sapnų mazgelius / sako, sliekai tuksena / penkiom širdelėm / kad lengviau prasikaltų / gyvybės sėkliukės“ (p. 14). Ir čia pat pabrėžiamas gyvybės trapumas bei išlikimo drama: „tada pasislėpsiu / už sandėliuko durų / ir lauksiu – / atskris varnėnai sliekų / bus baisu ir gražu / pažiūrėti“ (p. 19). Išjautimu, jautriu žvilgsniu į supančą aplinką išsiskiria meditatyvūs aukštaičių uteniškių tarme parašyti Reginos Katinaitės-Lumpickienės eilėraščiai: „dabar matau / pavasaris pra lungų da gražesnis / kaip viskas ka turėt nevalnia“ (p. 186), „regis aič ir aič par svietų išsižiojus / na ja grožia slaptingiausia / neskubink jau žinau / laikas teka tik venon pusan / nars saka – žeme apvali“ (p. 189).

Nuodėmė būtų nepaminėti ir šmaikščiojo Petro Panavo, nusiteikusio ryžtingai ir optimistiškai (tegul ir pasisakančio kiek tiesmukokai): „Bet nusispjaut mums į krizes: / Per sapną braido Europa, / O papai jos – net kvapą gniaužia—–“ (p. 145).

Teigti, jog visos publikacijos lygiavertės kokybine prasme, būtų per drąsu. Kaip ir teigti, jog egzistuoja kažkokie absoliutūs kokybiniai vertės matai. Apibendrindamas bendrą almanacho poetikos foną teigčiau, jog rinkinys nepretenduoja tapti avangardiniu ribas trinančiu ir sienas griaunančiu gaivalu, tačiau romiai ir nuosekliai pateikia skaitytojui pagrindines poezijos dedamąsias: demesį estetikai, daugumos tekstų pretenzijas į gilesnius minties klodus, metaforiškumą, emocinį krūvį, klasikines tematikas (daugeliu atvejų išvengiančias archajiškumo dėmių), stilistikos įvairovę. Žodžiu, turi viską, ko reikia puikiai poezijos Knygai. Derindamas brandžius tekstus su trapiomis, bet išraiškingomis naujų takelių paieškomis „Atokių stočių“ almanachas primena skaitytojui, kad geografija su mentalitetu nebūtinai koreliuoja, o atokumas nereiškia provincialumo. Manau, leidinys (o ir visas „Atokių stočių“ konceptas) nusipelnė ne tik būti pastebėtas, bet ir tapti svariu reiškiniu lietuvių literatūros padangėje. Ten, toli, atokiau šviečia raidė. Regėjimo įtempti nereikia, kad pamatytum, kaip dygsta poezija.