Karolis Baublys. Eilėraščiai

KENTAURO AUKOJIMAS

krauju pražydę oleandrai

jūros putose

ir surištos kentauro kojos

sudrumstė vandenį

atskiestą pienu

mokytojau

dovanojai man vyro drąsą

ir moters subtilumą

išmokei valdyt ietį

ir priešų netausot

skolingas buvau tau išmintį

ir kario narsą

bet tavo nepasotinamas geismas

Rubenso tapytoms damoms

ir pienu aptaškyti oleandrų žiedlapiai

pavertė mane į niekdarį

ir pavydo sėkla virto

žiauraus teisėjo kalaviju

Cheironai

neteisk manęs

įvykdžiau pareigą uolaus ir ištikimo mokinio

nubaudusio tave už geidulingą prigimtį

ir neištikimybę

tavo tirštas kraujas

kurį išgėriau vyno taurėj

skalautoj oleandrų žiedlapiais

bus man bausmė

kurią skiriu pats sau

už atimtą gyvybę

nesigailiu ir nesielvartauju

tai vyrų pasaulis

ištartas balsu

tai vyrų įstatymai

nuodingi

2017 m. spalio 16 d.

RIEŠUTMEDŽIO SAKAI

tavo nugarai nutolus

Mnemė dovanojo man

piktžolę

pavirtusią kvapiąja frezija –

kaip paskutinį tavo žodį

po kurio dedamas

taškas

piktžolių svogūnėliai

pasėti prisiminimuose

subrandina sakus

ir sulą paverčia

drumzlėmis

kaip tavo žodžių nuodai

užgulę mano ausis

stipresni už juodąją drignę

jei pavirtęs Antėja

dovanotum man puokštę

lelijų

įduočiau tau draudžiamą bučinį

kraičio vietoj

kurį išsineštum

it perskeltą riešutą

bet dabar

jautiesi per daug vyriškas būti Antėja

per daug racionalus virsti Afrodite

perdėm išdidus tapatintis su Alatėja

perdėm laisvas įkūnyti Herą

renkiesi likti

Fanu

brandinančiu piktžolių svogūnėlius

prisiminimų žemėje

ir laistančiu kvapniąją freziją

drumzlinu vandeniu

nunuodijęs Afroditę

juodosiomis drignėmis

privertei Kariatiją

nukirst riešutmedį

tačiau

perskelti riešutai

riedėdami vis greičiau

stuksi į tavo nugarą

ir tavo lūpomis teka

lipnūs

riešutmedžio sakai

2017 spalio 27–29 d.

DIANOS MEDŽIOKLĖ

apgautas

tvirtų Neptūno rankų

išduotas

įdėmaus Jupiterio žvilgsnio

apleistas

stangrių Plutono raumenų

paniekinau

vyro pavidalą

esu Hekatė ir Echidna

Medėja ir Chimera

bet užvis labiau

esu karė Diana

medžioju naktimis

dvikojus žvėris

joks Rubensas

neatkartotų to

medžioklės karščio

kai dvikojai vienaragiai

klumpa

pakirsti užnuodytų strėlių

ir miško žvėrys juos

suėda

moters meilė moteriai –

raudona lelija sukryžiuota su mėlynu jazminu

violetinės snieguolės susipynę su purpurinėm pakalnutėm

šilagėlės

koketuojančios su išdidžiom gvaizdūnėm –

seserystės sapnas

išblėstantis

su rytmečio migla

gėlės vysta

mėnesiams vejant vienas kitą

ir saulės diskui

slepiantis už horizonto

renkuosi būt viena

kaip kartus akonitas

uolų viršūnėse

nepyk seserie Artemide

sumedžiojus tave

palikau Teumeso lapei

suėsti

2018 liepos 3 d.