Literatūros tyrinėtoja Rita Tūtlytė: „Nykos-Niliūno poezija – ilgai ręstas minties rūmas“

Rasa MILERYTĖ

Nyka-Niliūnas laikomas vienu svarbiausių išeivijos rašytojų ir simboline figūra, bene geriausiai atstovaujančia pokario išeivijos egzistenciniams ir intelektualiniams klausimams. Poetas gimė ir augo Utenos rajone, Nemeikščių kaime – gimtosios vietos, namų ilgesys dažnai apmąstomi jo poezijoje.

Vilniaus universiteto filologijos fakulteto dėstytoja, literatūros tyrinėtoja doc. dr. Rita Tūtlytė sako, kad poeto eilėraščiai gali būti skaitomi ir kaip atskiri, ir kaip visą gyvenimą mąstomos temos dalis, ir svarsto, kad jei ne priverstinė emigracija, šiandien turbūt nekalbėtume apie tokią kultūriškai sodrią ir autentiško mąstymo poeziją.

Kuo lietuvių literatūrai svarbus Nyka-Niliūnas?

Tai labai individualus, labai kitoks poetas. Jo poezija auga iš Vakarų Europos kultūros pažinimo, iš aistringo domėjimosi menu, suinteresuotumo patirti, kaip šis menas klausia apie žmogaus būtį ir kaip ją vaizduoja. Poetas savo mąstymą ir poetinę vaizduotę grindžia plačiais kultūriniais kontekstais: nuo Platono ar Parmenido iki Friedricho Nietzsche filosofijos ar Albert’o Camus egzistencinės vaizduotės; nuo Botičelio paveikslų pavasariškųjų siužetų iki Šagalo destruktyvaus vaizdijimo. Nykos-Niliūno poezija – mąstanti, galingos vaizduotės – kyla iš kūrybingo žmogaus pasitikėjimo meno pasauliu, iš patirties, kad šis kelių tūkstantmečių menas yra sukaupęs atskiro individo nerimus, klausimus, mąstymus. Lietuvių literatūrai filosofiškai apmąstyta ir menine vaizduote išreikšta bei poetiniu žodžiu užrašyta būties patirtis yra labai svarbi.

Kokius svarbiausius jo kūrybos bruožus, temas išskirtumėte?

Nykos-Niliūno poezijoje labiausiai išplėtotas ir apmąstytas gyvenimo ir veikimo prasmės klausimas, kuris veriasi daugybe prieštarų, pavyzdžiui: namų, kaip jaukiausios gyvenimo vietos, svarba ir neišvengiama tolių trauka; noras pažinti ir noras gyventi nepažįstant (Nykos-Niliūno poezijos žmogus išeina į „pažinimo darganą ir liūtį“). Poetui pažinimas neatsiejamas nuo kaltės – savos aplinkos ir daiktų išdavystės, nes išeidamas žmogus juos palieka ir taip išduoda. Kartu su tolių trauka kyla ir nepaaiškinamas būsimo neišsipildymo ar pažinimo kartėlio liūdesys. Toks žingsnis poetui yra pats mįslingiausias. Jis išsakomas ir filosofiniu mąstymu, ir poetine pasakos vaizduote, kaip šiame, jaunystėje rašytame eilėraštyje:

Vienplaukiai vasaros vaikai,

užburtus kambarius palikę,

Giliai paskęsta apleistam senų namų sode

Ir pirmąkart pajutę, kad širdy atsiveria sunki žaizda,

Akimirkai pasineria į platumą

 kelių savų rudens pasaulių nykią

Ir, lyg ieškodami prasmės ten, ima kažin ko liūdėt.

 „Rudens sodo vaikai“, 1942 m.

Pasikartojantis išėjimo–grįžimo / negrįžimo motyvas yra susijęs ne tik su namų tema, bet ir su laiko tėkmės apmąstymais. Niliūno poezijoje nuolat klausiama: kas yra laikas, kaip įmanoma sustabdyti laiką, atgauti laiką, neštis su savimi visa, kas buvo? Ar apskritai įmanoma sugrįžti į buvusį laiką ir vietą, jei laiko tėkmę patira ir žmogus, ir jo palikti daiktai bei vietos (dulkių sluoksnis ant slenksčio auga kas metai), jei žmogui skirta keliauti laiku, jei jo ilgesys tuo pačiu metu trokšta keliauti ne tik atgal, bet ir į Magelano keliones?

Kaip aš parvesiu namo

Savo ilgesį dulkių ir dilgės spalvos,

Kurio akyse Magelano

Kelionė ir plaukiančios salos?

 „Laukiant traukinio U stotyje“, Annapolis

Nykai-Niliūnui rūpi viską nunešanti laiko tėkmė (laikas teka gyslomis, kol jos plyšta); kita vertus, visa patirtimi poetas teigia, kad kažkas iš to, kas yra buvę, nutikę, mumyse lieka ir trunka amžinai. Net išnykus praeičiai, ji tebėra nebuvimo formomis – pats daikto, reiškinio, žmogaus ar praeities laiko nebuvimas yra patiriams nuolatos dabar (Aš vis dar tebeieškau tavo / Mirusiam lange apleisto silueto, / Tavo lūpų lietuje ir tavo balso / Vaikystės šulinio vienatvėj; tavo pėdų / Juodabrasčių smiltyse. „Kovas“).

Nykos-Niliūno poezijoje svarbi juslių sritis: įsiklausymas, įsižiūrėjimas, lytėjimas, asmeniškai pamatytos, pajustos namų realijos (medinis lėktuvėlis medyje, rašaluoti vaiko pirštai, tėvo skaitoma knyga). „Visa mano poezija buvo ištisas sielos šauksmas…, bet ne biografiška.“ Skaitydami Nykos-Niliūno poeziją mokomės jausti mąstydami, mokomės lėto ir labai asmeniško įsibuvimo mums duotame laike ir erdvėje.

Nykos-Niliūno poezija nėra mums įprasta rimuota akimirkos jausmo išraiška. Jo poezija yra filosofinio pobūdžio, kur idėja plėtojama daugeliu eilėraščių vis kitaip, vis kitais motyvais, kitu minties taku. Poetiniais tekstais Nyka-Niliūnas sukuria vientisą mąstymo srautą, eilėraščius sieja į ciklus, tuos pačius motyvus vis kitaip permąsto – eilėraščiai tarsi kalbasi tarpusavyje. Jie gali būti skaitomi ir kaip atskiri, bet gali būti skaitomi ir kaip visą gyvenimą mąstomos temos dalis. Stebina poeto menas kalbėti ne tiesmukai, o lyg svajojant, prisimenant, vaizduojantis, savą patirtį perkeliant į literatūros siužetus.

Nyka-Niliūnas bėgdamas nuo karo pasitraukė į Vakarus, iš kur po kelių dešimtmečių grįžo jau tik kaip svečias. Kaip per tuos metus keitėsi jo kūryba ir santykis su Lietuva bei gimtaisiais Nemeikščiais?

Ankstyvojoje poezijoje atpažįstame Aukštaitijos, Utenos, gimtųjų namų realijas kaip reikšmingiausias gyvenimo dalis. Nykai-Niliūnui itin svarbus yra „vietos“ jausmas, amžinas susisaistymas su ja visais pojūčiais. Brandaus laiko komplikuotoje poezijoje asmeninę istoriją poetas pridengia skaitytų knygų, meno kūrinių aliuzijomis. Temos šifruojamos, vaizdai griūva vienas paskui kitą ir komplikuoja prasmę. Tokių eilėraščių skaitymas yra intelektualus darbas, meno gurmanų sritis. Bet nebūtinai – į Nykos-Niliūno poeziją galima pasinerti kaip į savitą pasaulį, kuriame daug nežinomųjų: įvairių užuominų, retų pavadinimų. Vėlyvojoje poezijoje Nyka-Niliūnas labiau atsigręžia į skaudžius istorijos dėsningumus, kuriuos apmąsto skaudžiai atvirai, įtraukia patirties jusles, Antikos istorijos užuominas. Aukštaitijos, Utenos, vaikystės namų motyvai pasirodo keistai deformuoti, patyrę XX amžiaus katastrofą kaip ir kalbantysis.

Aukštaitija – tavo, mano ir mūsų

Motina žemėtais keliais, kruvinais

Atsiminimais ir blakstienom,

Sužiedėjusios duonos,

Kmynų ir Ežero gatvės

Ir žvirgždo skoniu gomury.

Į sueižėjusį pasaulį „grįžta“ gimtųjų vietų daiktai, žmonės: Utenos bažnyčios frontono Mykolas Angelas, Utenos dvaro vartai; arba: Pavargusiais plaukais sena Uršulė / Per klaidą grįžusi iš amžinybės, / Su kultuve ir skausmo skalbiniais / dejuodama vėl eina į pakalnę. „Rytas Nemeikščiuose“.

Kaip manote, jei jis būtų likęs Lietuvoje, ar šiandien kalbėtume apie tokią pat brandžią ir sudėtingą poeziją?

Žinoma, ji nebūtų buvusi tokia, kokia yra dabar. Bet kokia būtų – niekas neatsakys… Būti kultūriškai sodri, autentiško mąstymo (kokią mes skaitome dabar) ji nebūtų turėjusi jokių galimybių…

Ar šiandien jis dar aktualus, įdomus skaitytojams?

Nėra čia DAR ar JAU NEBE, tai – lietuvių literatūros klasika, visada aktuali ir įdomi. Tai išsilavinimo reikalaujanti poezija, demonstruojanti ne tik komplikuotą mintį, bet ir eilėraščio medžiagą – kalbos srautą, sakymo netolygų ritmą, ilgą formulavimą ir vaizdų pinkles ar loginį minties viražą. Tai poezija tiems, kurie mėgsta lėtai skaityti ir mąstyti, klausti ir sekti mąstančią mintį. Nykos-Niliūno poezija – ilgai ręstas minties rūmas.

Ne mažiau už poeziją vertingi poeto dienoraščiai. Ką svarbaus juose randame?

Nyka-Niliūnas juos rašė nuosekliai ištisus septyniasdešimt metų. Tai kultūros žmogaus – kiek atsitraukusio nuo viešumos, gyvenančio hermetišką gyvenimą, bendraujančio su knygomis, paveikslais, muzika, jautraus gamtos pavidalų kaitai – dienoraščiai, kuriuose nėra nei atviravimo apie asmeninį gyvenimą, nei išorės įvykių aprašymų. Poetui labiausiai rūpi savos būties stebėjimas, gilusis asmens santykis su patirtimi. Kas tai būtų? Tai budrus aplinkos jutimas, įsižiūrėjimas į ją, įsibuvimas joje ir kartu nuolatinis mąstymas, ką visa tai reiškia man kaip nepakartojamai esybei. Niliūnas užrašo tai, ką, pavyzdžiui, mąsto ar junta, ar prisimena braidžiodamas po vasaros pievą, nuo lieptelio tyliai stebėdamas upelio žuvų mirgėjimą sekmadienio vidudienį, klausydamas, kaip grikši namų tyloje trandis. Pasakojami ne kokie nors įvykiai, o užrašoma jutimo, atsiminimo nuotrupa, minties punktyras.

Šventės buvo liūdnos ir nedarnios. Namie buvo kažkas ne taip, nors ir be jokios regimos priežasties. Viskas skambėjo minoriškai, net ugniakuro liepsna. Visi judėjo lyg ant pirštų galų, tarsi bijodami kažką prikelti. Naktį aiškiai girdėjau klabenamas langines, nors jų seniai nebėra (jas nuėmė, kai dėjo naujus langus). Gerai atsimenu, kaip mama verkė, matydama jas sumestas į krūvą kieme. <…> Atmintyje sniegas niekad neištirpsta. (1943 m. gruodžio 27 d., Nemeikščiai)

Nyka-Nilūnas užrašo tai, iš ko susideda vidinis gyvenimas – įsiklausymas į aplinką, įvairios pajautos ir jų apmąstymai, kylantys klausimai (Ilgesys?Bet kas yra ilgesys? Ilgesys savęs paties? Ilgesys? Ilgesys išsilieti ir įsilieti į būties srovę? Ką reiškė apniukusių balandžio dieną langinių bildėjimo sukeltas ilgesys? (1945 m. rugpjūčio 23 d., Tübingen)

Dienoraščių skaitytoją pagauna trumpi įrašai, minties gyvybė, kalbos lengvumas ir lakumas. Dienoraščiai stebina gebėjimu pasakyti raiškiai, bet nepasakyti per daug. Tokio dienoraščio lietuvių kultūroje iki Niliūno neturėjome. Patraukia nepaprasta fragmentiškumo ir vientisumo darna – šiuos dienoraščius galima skaityti nuo bet kurios vietos, skaityti kaip įdomų romaną, nes įtraukia pati mąstymo ir užrašymo elegancija, netikėta vidujiškumo pagava, turtingas vidinis pasaulis.

Tikriausiai žinote, kad gimtuosiuose Nemeikščiuose Nyka-Niliūnas įamžintas labai menkai – tik paminkliniu stogastulpiu. Jo šeimai priklausiusioje žemėje šiuo metu įsikūręs verslininkas. Poeto kūrybiniu ir kultūriniu palikimu rūpinasi Maironio lietuvių literatūros muziejus. Ar uteniškiams įamžinti Niliūno atminimą neturėtų būti garbės reikalas?

Skaičiau internete, kad yra jau realizuojamas puikus sumanymas – eiti Niliūno eilėraščiuose paminėtomis Utenos vietomis. Gal sumanymas – jei bus įvairiopai palaikomas, įreikšmintas tose vietose poezijos ištraukomis – taps gyvybinga tradicija. Tarsi koks Nykos-Niliūno kelias… Norėčiau juo pereiti.