
Sakartvelo poetas ir vertėjas Giorgi Lobžanidzė (g. 1974 m. Chašuryje) Tbilisio universitete baigė orientalistiką ir Teherano universiteto (Iranas) Teologijos fakultete religijos ir mistikos istorijos aspirantūrą. Apsigynė disertaciją „Jėzus ir Marija Korane“. Iš originalo į kartvelų kalbą išvertė Koraną (ligi tol kartvelai turėjo Korano vertimą iš prancūzų k.), vertė arabų ir persų klasikų bei šiuolaikinių poetų eilėraščius. Dirba Tbilisio universitete arabų kalbos ir literatūros dėstytoju, vadovauja „Kaukazo namuose“ įsikūrusiam islamo kultūros mokymosi centrui. 2007 m. pelnė Irano premiją „Metų knyga“ už geriausią Korano vertimą į kitas kalbas, 2008 m. – „Sabos“ premiją už geriausią vertimų knygą.
Eilėraščius iš kartvelų k. vertė Nana Devidzė ir Viktoras Rudžianskas.
Poezija
Pagiežinga senutė,
Turinti šimto jaunų žmonių energiją,
Nutaisiusi rūsčią miną,
Maršrutkėje įsistebeilija į mane.
Turbūt įsitikinusi,
Kad užimu būtent jos vietą…
Aš ir poezija
Lygiai taip pat kartais žiūrime vienas į kitą:
Net krustelėti nepajėgiu.
Jaučiuosi tiek pavargęs.
***
Atsimeni, vieną kartą,
Kai apsimečiau naktimi,
Tu įslinkai į mane tarsi mėnulis,
Kaip gera buvo.
Viso pasaulio įsimylėjėliai
Spoksojo į tave,
O manęs niekas nepastebėjo:
Aš juk buvau naktis,
Kaip koks ciklopas
Teturėjau vieną akį –
Mėnulio pilnatį.
Štai ta akimi
Sugėriau visą pasaulį.
Pakeitimas
Niekada vieno neišgalėsi pakeisti
Kuo nors kitu:
Neatitiks
Nei šypsnys,
Nei aistra,
Nei būdo atspalviai.
Kiekvieną akimirką
Bus aišku,
Kad
Nerasi to,
Kurio laukei,
Kurį praradai,
Kurio manieras kartojai amžinai,
Kad neprarastum
Pats savęs.
Savęs – įsivaizduojamo ano manierose.
Užtat dar kartą įsitikinsi:
Myli kitą,
Bet myli vieną,
Nes niekada nesutaps
Viena su kitu.
Taip stovima toje pačioje upėje,
Kai kūną plauna
Vis kitas vanduo.
Tazo (Tamazui) Vačnadzei
Mano draugas toks geras,
Toks ramus –
Lyg ne iš šio pasaulio,
Lyg iš ištarties
Laiminga meilė.
Jeigu tokia egzistuotų,
Ji būtų panaši į mano draugą –
Vienądien išėjusį iš proto…
Protingieji –
Nelyg pažabotą uraganą,
Kuris lydimas žaibų ir griaustinio
Skriejo virš savo pavasario –
Uždarė jį tarp keturių sienų
Gydymui…
Taigi vaikšto jis dabar tarp tų keturių sienų,
Pražydina savyje našlaites bei ciklamenus…
Gėlės pasirodo, dingsta, vėl pasirodo –
Lyg šypsenėlės jo veide,
Skirtos visiems
Protingiesiems…
Taip jis bando mus įtikinti,
Kad egzistuoja
Laiminga meilė,
Tačiau ją įmanoma surasti
Tik tarp keturių sienų,
Tik išėjus iš proto tiek,
Kiek reikia išeiti,
Kad savy pražydintum gėles.
Širdžių piešimas
Aš toks vienišas, kad feisbuke
Nupieštomis širdelėmis tikiu
Kaip Dievu.
Jis dar vaikystėje paėmė mane už rankos
Ir aklai vedė
Per tunelius,
Apie kiekvieną klaidą
Kalbėjo tiesiai
Į akis.
Tik taip jaučiau,
Kad jis egzistuoja,
Dabar jaučiu,
Kad panašiai kaip Dievas,
Vienatvės sukrėstas iki pat sielos gelmių,
Aš išgalvojau tave…
Šokančioms vasario vandenų pursluose
Žuvims būdinga
Vaizduotę perlydyti į tikrovę
Ir šitame lydynyje
Vartytis tarsi keptuvėje…
Kas įsivaizduojama –
Kunkuliuoja lyg verdantis vanduo,
Bet visas karštis – kitur: maža to,
Kad tave išduos, ką pats išgalvojai
Ar sukūrei, bet
Dar nepasibodės ir pridurti –
Ne dėl tavęs egzistuoju,
Esu ne ta, kurią tariesi sutvėręs,
Ne tavo rankomis siūta,
O nuodėmių siūlais!
Taip,
Tas būdinga vasario žuvims,
Toli nuplaukiančioms nuo savo užutėkių,
Besivartančioms išsigalvojimuose
Tarsi keptuvėje…
Ir tai yra taip primityvu,
Kaip fesbuke pripiešti
Kraujo spalvos širdžių.
Primityvu bent jau tol, kol ima
Tos širdys
Ir pradeda plakti.
Kačiukai
Kur tau geriau?
Kambaryje
Ar lauke?
Ten širdis gali ištirpti
Kaip sniegas.
Nori namo
Ar į gatvę?
Nesvarbu.
Svarbu eiti,
Veržtis
Kur nors – bet kur…
Noras šėlti
Taip drasko širdį,
Tarsi kažkas
Į mane būtų prileidęs
Mažų kačiukų.
Man šalta.
Ir nuo to šalčio
Prisispaudžiu pats prie savęs,
Nes aplink nėra nieko, kas būtų man ištikimas.
Kažkaip piktai blizga langų stiklai,
O aš taip prie savęs prišąlu,
Kaip prie obels prišąla pumpurai.
Tu vargše mano galva, – kaip tau padėti,
Kiek saulės kaitros tau pakaktų, kad sušiltum?
O gal geriau kaip vėjas, vargše mano galva,
Sugriebsiu save už rankų
Ir jomis uždengsiu tave nuo šalnos?!
Netikėtai imu gilėti
Kaip šulinys,
Apkabinu savo paties dugną,
Kurį negailestingai
Nagučiais
Raižo
Liūdni
Beširdžiai
Kačiukai.
Daugiau straipsnių
Alis Balbierius
Selemonas Paltanavičius
Arvydas Genys