2024-04-20

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Giorgi Lobžanidzė. Vertimai

Sakartvelo poetas ir vertėjas Giorgi Lobžanidzė (g. 1974 m. Chašuryje) Tbilisio universitete baigė orientalistiką ir Teherano universiteto (Iranas) Teologijos fakultete religijos ir mistikos istorijos aspirantūrą. Apsigynė disertaciją „Jėzus ir Marija Korane“. Iš originalo į kartvelų kalbą išvertė Koraną (ligi tol kartvelai turėjo Korano vertimą iš prancūzų k.), vertė arabų ir persų klasikų bei šiuolaikinių poetų eilėraščius. Dirba Tbilisio universitete arabų kalbos ir literatūros dėstytoju, vadovauja „Kaukazo namuose“ įsikūrusiam islamo kultūros mokymosi centrui. 2007 m. pelnė Irano premiją „Metų knyga“ už geriausią Korano vertimą į kitas kalbas, 2008 m. – „Sabos“ premiją už geriausią vertimų knygą.

Eilėraščius iš kartvelų k. vertė Nana Devidzė ir Viktoras Rudžianskas.

Poezija

Pagiežinga senutė,

Turinti šimto jaunų žmonių energiją,

Nutaisiusi rūsčią miną,

Maršrutkėje įsistebeilija į mane.

Turbūt įsitikinusi,

Kad užimu būtent jos vietą…

Aš ir poezija

Lygiai taip pat kartais žiūrime vienas į kitą:

Net krustelėti nepajėgiu.

Jaučiuosi tiek pavargęs.

***

Atsimeni, vieną kartą,

Kai apsimečiau naktimi,

Tu įslinkai į mane tarsi mėnulis,

Kaip gera buvo.

Viso pasaulio įsimylėjėliai

Spoksojo į tave,

O manęs niekas nepastebėjo:

Aš juk buvau naktis,

Kaip koks ciklopas

Teturėjau vieną akį –

Mėnulio pilnatį.

Štai ta akimi

Sugėriau visą pasaulį.

Pakeitimas

Niekada vieno neišgalėsi pakeisti

Kuo nors kitu:

Neatitiks

Nei šypsnys,

Nei aistra,

Nei būdo atspalviai.

Kiekvieną akimirką

Bus aišku,

Kad

Nerasi to,

Kurio laukei,

Kurį praradai,

Kurio manieras kartojai amžinai,

Kad neprarastum

Pats savęs.

Savęs – įsivaizduojamo ano manierose.

Užtat dar kartą įsitikinsi:

Myli kitą,

Bet myli vieną,

Nes niekada nesutaps

Viena su kitu.

Taip stovima toje pačioje upėje,

Kai kūną plauna

Vis kitas vanduo.

Tazo (Tamazui) Vačnadzei

Mano draugas toks geras,

Toks ramus –

Lyg ne iš šio pasaulio,

Lyg iš ištarties

Laiminga meilė.

Jeigu tokia egzistuotų,

Ji būtų panaši į mano draugą –

Vienądien išėjusį iš proto…


Protingieji –

Nelyg pažabotą uraganą,

Kuris lydimas žaibų ir griaustinio

Skriejo virš savo pavasario –

Uždarė jį tarp keturių sienų

Gydymui…


Taigi vaikšto jis dabar tarp tų keturių sienų,

Pražydina savyje našlaites bei ciklamenus…

Gėlės pasirodo, dingsta, vėl pasirodo –

Lyg šypsenėlės jo veide,

Skirtos visiems

Protingiesiems…


Taip jis bando mus įtikinti,

Kad egzistuoja

Laiminga meilė,

Tačiau ją įmanoma surasti

Tik tarp keturių sienų,

Tik išėjus iš proto tiek,

Kiek reikia išeiti,

Kad savy pražydintum gėles.

Širdžių piešimas

Aš toks vienišas, kad feisbuke

Nupieštomis širdelėmis tikiu

Kaip Dievu.


Jis dar vaikystėje paėmė mane už rankos

Ir aklai vedė

Per tunelius,

Apie kiekvieną klaidą

Kalbėjo tiesiai

Į akis.

Tik taip jaučiau,

Kad jis egzistuoja,

Dabar jaučiu,

Kad panašiai kaip Dievas,

Vienatvės sukrėstas iki pat sielos gelmių,

Aš išgalvojau tave…


Šokančioms vasario vandenų pursluose

Žuvims būdinga

Vaizduotę perlydyti į tikrovę

Ir šitame lydynyje

Vartytis tarsi keptuvėje…

Kas įsivaizduojama –

Kunkuliuoja lyg verdantis vanduo,

Bet visas karštis – kitur: maža to,

Kad tave išduos, ką pats išgalvojai

Ar sukūrei, bet

Dar nepasibodės ir pridurti –

Ne dėl tavęs egzistuoju,

Esu ne ta, kurią tariesi sutvėręs,

Ne tavo rankomis siūta,

O nuodėmių siūlais!

Taip,

Tas būdinga vasario žuvims,

Toli nuplaukiančioms nuo savo užutėkių,

Besivartančioms išsigalvojimuose

Tarsi keptuvėje…


Ir tai yra taip primityvu,

Kaip fesbuke pripiešti

Kraujo spalvos širdžių.


Primityvu bent jau tol, kol ima

Tos širdys
Ir pradeda plakti.

Kačiukai

Kur tau geriau?

Kambaryje

Ar lauke?

Ten širdis gali ištirpti

Kaip sniegas.

Nori namo

Ar į gatvę?

Nesvarbu.

Svarbu eiti,

Veržtis

Kur nors – bet kur…

Noras šėlti

Taip drasko širdį,

Tarsi kažkas

Į mane būtų prileidęs

Mažų kačiukų.


Man šalta.

Ir nuo to šalčio

Prisispaudžiu pats prie savęs,

Nes aplink nėra nieko, kas būtų man ištikimas.

Kažkaip piktai blizga langų stiklai,

O aš taip prie savęs prišąlu,

Kaip prie obels prišąla pumpurai.

Tu  vargše mano galva, – kaip tau padėti,

Kiek saulės kaitros tau pakaktų, kad sušiltum?


O gal geriau kaip vėjas, vargše mano galva,

Sugriebsiu save už rankų

Ir jomis uždengsiu tave nuo šalnos?!


Netikėtai imu gilėti

Kaip šulinys,

Apkabinu savo paties dugną,

Kurį negailestingai

Nagučiais

Raižo

Liūdni

Beširdžiai

Kačiukai.