Mantas Balakauskas. Eilėraščiai

kovo 1

slapukaujantys

mirštančios šviesos

žiburiai ir žiogas

tolimos praeities

remontuojantis

žaliąją spalvą į

pakelės akmenį

kortos

kiekvieną dieną

kantriai brūžinant tarpudančius

Ariadnės siūlu

įmanoma susitaikyti

su laikinumu obuolio

sėklos

neįmanoma

su paviršiumi

kuriame ji turi

įaugti

vakarienė

valgysiu

dažus iš kažkelinto

matavimo

ir nė nepajusiu kaip

per kūno šventyklą

kiaurus šonkaulių tarpus

įsigavusios kregždės

savo lizdais

užlipdys koridorius

augančius

eksponentiškai

eksponentiškai

kad neįsigautų joks

neprašytas žvilgsnis

ar juokas

primenantis kad

kartais būna

kitaip nei

mano paties

apšviestose

fotografijose

būti

abstraktus

noras būti laimingam

turtai moterys pasitikėjimas

savimi

sveiki dantys

sveikos kepenys

sveiki inkstai

sveikos akys

sveiki nervai

tai yra mano noras

būtinybė išgyvendinti

iš savęs įgrisusį

laikrodį išgyvendinti

fonetiką

buksuojantį

kalbos

mechanizmą

kleopatra

karalienė nemiršta

nuo gyvatės įkandimo

tai yra melas kaip

ant raudonos servetėlės

užrašyti skaičiai

ji mieliau išgeria

nuodų

tai yra tiesa kaip

ant raudonos servetėlės

užrašyti skaičiai

tik mes apie tai sužinome

kai nebebūna svarbu

patys esame perkandę

ne vieną gerklę

iš kurios kapsi

aguonų nuoviras

slapukavimas

biologija negraži

nenoriu žinoti

kaip esu skaitydamas

knygą

versdamas puslapius

gamta gražesnė

ją sugalvojome

kad būtų galima

atsitverti

sienų estetika

domino kaladėlėmis

kauliukais iškritusiais

gyvatės akimis

prasta atmintimi

atsitverti

kai leopardas

plešia mėsą nuo kaulo

išversdamas

slaptąją kailio

ornamentiką

siuntinys

tikslus dūris

į kėdės apmušalą

sekundėlė silpnumo

užstringa žinomi

prabudimo metodai

atleisk

negalėjau žinoti

kad užfiksuotas

perdavimo aktas

žvilgsnis 

į mano pusę – paskutinis

akmuo akmuo

pririštas prie mažojo

barono pirštelio

negarbingai sveriantis

į nesvarbu kur

nesvarumo būklėje

ir mes negalėtumėm

atsispirti

pamestas

žaidėme žemę

ašmenys kriaunos

prasmego

metalas pasiryžimas

į naktinį dangaus

brezentą ir mūsų kojos

pasidarė pernelyg minkštos

pasivyti skirtingomis

trajektorijomis

besiskleidžiančias

vienas kito viltis

žirgas

jei stepejė suvalgysi žirgo širdį

prasikals kanopos ir girdėsis

kaip grįžęs vaikštai po miestą

kaip negailestingai kaukši kaulai

į grindinį negalėsi slapstytis

mėsėdi

kalėdos

pirmą kartą per dvyliką metų puošėme kalėdinę eglę

traukėm senus žaisliukus iš bedugnių ir belangių krūtinių

vyniojome girliandas iš praeities prisiminėme kad buvo

varvekliai mėlynasis periodas slidinėjimo trasose niekaip

negalintis pasibaigti

šeštasis

būti išvytam

nes reikia kai ką sumedžioti

perpjauti skersai išilgai

išsimaudyti šiltame kraujyje

pasislėpti 

staiga pasirodyti

dėvint kostiumą

iš sraigės egzoskeleto

nors gali būti

kad vedamas godulio

pasimatuosiu ragelius

ir man vėl bandys priminti

jog neapmokėjus

sąskaitų

būsiu skandinamas

po lygybės ženklu