Šeštadieninis pasikieminėjimas

Vytautas KAZIELA

Įtampos pilnos karantino savaitės. Sau įmanoma skirti tik šeštadienio popietes, kad išvažiuotum į gamtą, atsipalaiduotum. Kitaip neištvertum – lūžtum. Kaip netikėtai lūžta šimtmečius stovėję medžiai.

Šįkart važiavau nežinau kur, ieškojau nežinau ko. Iš Utenos per Jataučius, Minčią, Švedriške Kazitiškio link. Švedriškėj anksčiau nesu buvęs. Čia prie įvažiavimo į kaimą nebejauną vyrą sutikau. Kartu savo moterį vedėsi. Abu be kaukių. Sustojęs išlipau ir pasilabinau. Sakau, o ar koronos nebijot, kad taip ramiai vaikštot? Vyriokas pakėlė aukštyn akis ir sako: „O tu ją matei? Mes tai nematėm!“ Ir ramiai tolyn link bažnyčios nuėjo.

Gražus įvažiavimas į Švedriškes: vienoje kelio pusėje – ežeras, kitoje – iš akmenų sumūrytos sienos nišoje – lietuviškas lurdas. Važiuoju toliau į kaimelio centrą. Centre vienoje kelio pusėje – namai, kitoje – bažnyčia ir kapinės. Seniau gyvieji gyveno kartu su savo mirusiaisiais. Velionį tik pernešdavo į kitą kelio pusę. Gal todėl tada žmonės didelėje santarvėje buvo? Tėvams ir seneliams iš kitos kelio pusės stebint negi netinkamai elgsies? Bažnyčia labai graži, bet, matyt, nedažnai ir negausiai lankoma. Tik šalia esančius kapus žmonės tvarko.

Į Kazitiškį tai nevažiavau. Visgi Ignalina toj pusėj. Ten ir tą pabaisą galima pamatyti – net du žmones jis iš pasalų užpuolė. Ne. Neužpuolė. Iš kelionės dovanų parsivežė. Pasukau kelių išsišakojime į priešingą pusę. Išvažiavau į Bajorus, bet ne tuos…

Salako akmeninę bažnyčia tolumoj pamačiau ir galva nušvito. Grįžtant užėjo didelis noras poetą Joną Šiožinį aplankyti. Seniai, labai seniai bebuvom susitikę. Žiūriu, langai neišdaužyti, kaladėn kirvis įkirstas, ant sienos dalgis pakabintas, į seną liepą dvipirštės šakės atremtos. Tik namuose nieko nėra. Kaip aukštaičiai sako, durų klėmką pabučiavau.

Kažkaip suspaudė krūtinėj. Atmenu, ir Tu, Jonai, dusdavai. Atsisėdau ant suoliuko pasieny. Pasėdėjau. Gal ir Tu trumpam buvai prisėdęs? Aš tai, Jonai, viską utenietiškai suprantu, tik gerai kalbėti nemoku. Tai dėl to ir gėdijuosi… Pasėdėjau ir pagerėjo. Buvom nebuvom susitikę, o pasikalbėjom.

Pažiūrėjau į tavo veidą Stanislovo Karanausko darytam koplytstulpy – nepasikeitęs. Gervių porą netoli nuo namų raistelyje mačiau, bet labai dar baigščios, nespėjau fotoaparato išsitraukti – suklykė ir nuskrido… Oras Šiožiniuose dar prastas: ir lijo, ir snigo, ir saulė per smilgas ėjo. Ir vyturiuko niekur negirdėti…

Iš Šiožinių išvažiuojant – prie kelio paminklėlis Vytauto apygardos žuvusiems partizanams atminti. Taip ir gyvenam – karai, okupacijos, pandemijos…

Iš Minčios ėglių šakelių prisilaužęs parsivežiau. Klausi, kas tas ėglius? Mūsų kraštuose taip paprastasis kadagys vadinamas. Auga smėlynuose, pušų paunksmėje. Tik užteršto oro nemėgsta. Nedidelis, bet plačiai šaknis paskleidęs. Rytoj Verbų sekmadienis. Tik va nebus kam ėgliaus šakelės, žilvičio rykštelės pašventinti, bet nieko – namuose turiu šventinto vandens. Pakrapysiu, maldą sukalbėsiu, ir bus kaip iš bažnyčios parsinešta.

2020 Viešpaties metų balandžio 4-oji.

Aukštaičių uteniškių tarme

Neramuma pilnas karantina savaites. Sau valnia skirt tik šeštadenia popetes, kad išvažiuotum gamton, atspalaiduotum. Kitaip neištvertum – lūžtum. Kaip netikėtai lūžta šimtmečius stavėjį medžiai.

Šitųroz važiavau nežinau kur, jieškajau nežinau ka. Iš Utenas par Jataučius, Minčių, Švedriškį – Kazitiškia pusan. Švedriškej unksčiau aš nebuvįs. Čia pre invažiavima kaiman nebejaunų vyrų sutikau. Kartu anas sava moterį vedes. Abu be kaukių. Sustojįs išlipiau ir paslabinau. Sakau, ar karonas nebijat, kad teip ramiai vaikštat? Vyriokas pakėla aukštyn akis ir saka: „A tu jų matei? Mes tai nematem!“ Ir ramiai talyn bažnyčias linkui abudu nuveja.

Gražus invažiavimas: Švedriškes venoj kelia pusaj – ažeras, kitoj – iš akmenų sumūrytas sienas nišaj – letuviškas lurdas. Važiuoju taliau kaimelia centran. Centri venoj kelia pusaj – namai, kitoj – bažnyčia ir kapai. Saniau gyvieji gyvena razam su sava mirusiaisiais. Velionį tik pernešdava kiton kelia pusan. Gal del ta tadu žmones didelėj santarvej buva? Tevam ir saneliam iš kitapus kelia stebiunt niaugi netinkamai apseisi? Bažnyčia labai graži, ale, rodas, nedažnai ir negausiai lunkama. Tik gračium asunčius kapus žmones tvarka.

Ligi Kazitiškia tai nevažiavau. Visgi Ignalina toj pusaj. Ti ir tų kvarabų galima pamatyt – net du žmones ana iš pasalų užpuola. Ne. Neužpuola. Iš keliones davanų parsiveže. Pasukau kelių išsišakojimi priešingan pusan. Išvažiavau Bajoruos, ale ne tuos…

Salaka akmeninį bažnyčių talumoj pamačiau ir galva nušvita. Grįžtunt užeja didelis noras paėtų Jonų Šiožinį aplunkyt. Saniai, labai saniai bebuvam sustikę. Daboju, lungai neišdaužyti, kaladen kirvis inkirstas, in sienas dalge pakabinta, in sanų liepų dvipirštes šakes atrimtas. Tik name nieka nėr. Kaip aukštaičiai saka – durų klėmkų pabučiavau.

Kažnakaip suspaude krūtinį. Atamenu, ir Tu, Jonai, dusdavai. Atsisėdau in suoliuka pasieny. Pasadėjau. Gal ir Tu trumpam buvai prisėdįs? Aš tai, Jonai, viskų utenietiškai supruntu, tik pats gerai kalbėt nemoku. Tai del ta ir sarmojuos… Ale Katinų Regina tai gerai moka, ana man ir pades. Tai va, pasadėjau ir pagerėja. Buvam – nebuvam, Jonai, sustikį, a paskalbėjam.

Padabojau in tava abrazdų Stanislava Karanauska darytam kaplytstulpy – nepasikeitįs ne kiek. Gervių paralį netol na namų raistely mačiau, ale labai da baigščias, nespėjau fotaaparata išsitraukt – suklyke ir nuskrida… Oras Šiažiniuos da prastas: ir lija, ir sniega, ir saula par smilgas aina. Ir veversiuka niekur negirdėt…

Iš Šiažinių išvažiuojunt pre kelia paminklėlis Vytauta apygardas žuvusiem partizanam atmint. Teip ir gyvenam – karai, akupacijas, pandemijas…

Iš Minčias ėglių šakelių prislaužįs parsivežiau. Klaustat, kas tas ėglius? Mūsų kraštuos teip paprastųjį kadugį vadina. Auga smelynuos, pušų paunksmej. Tik ažteršta ora nemėgsta. Nedidelis, a šaknis plačiai pasklaidįs. Rytoj Verbų sakmadenis. Tik va nebus kam ėgliaus šakelas, žilvičia rykštelas pašvintint, ale nieka – name turiu švista undenia. Pakrapysiu, poterius sukalbėsiu, ir bus kaip iš bažnyčias parsnešta.

2020 Viešpačia metų balundžia 4 diena.