2021-12-03

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Poetinė Lietuvos mozaika

Algimantas Siaurusaitis

            ,,Kamonada“ išleido devintąją  almanacho ,,Atokios stotys“ knygą.

Sudarė Vytautas Kaziela. Kalbos redaktorė Regina Katinaitė-Lumpickienė. Viršeliui tradiciškai panaudotos Dalios Stalauskienės darbų nuotraukos. Maketavo Remigijus Čepukas.

                     Truputis istorijos

                  ,,Atokios stotys“- Lietuvos periferijose ir emigracijoje gyvenančių poetų almanachas. Šiemet jame  28 autorių tekstai. Tai daugmaž tradicinė apimtis – tik 2013-ųjų metų leidinyje autorių skaičius perkopė tris dešimtis. Šių metų leidinyje  – 23 poetų publikacijos bei penkių autorių vertimai. Taip jau nutiko, kad nepavyko atskiru leidiniu išspausdinti tarptautinės poezijos šventės ,,Aukštaitijos poetinė vasara“ dalyvių tekstų, ir jie atsidūrė šioje knygoje. Tiesą sakant, almanachas, sumanytas kaip aukštaičių ir žemaičių kūrybos rinkinys, seniai peržengė geografines Lietuvos sienas.

                  Jei tikėsime legenda, almanacho idėja gimė prieš dešimtmetį Druskininkų poezijos rudens metu, prie kavos puodelio susėdus dviem Vytautams – Kazielai ir Stulpinui. Sumanymą palaikė Robertas Keturakis, prieš šešetą metų sambūrį įvertinęs kaip naują originalų lietuvių literatūros įvykį  – tykią delsą, nors, žvelgiant į pastarųjų  metų almanacho  autorių knygų lentyną, galima drąsiai tvirtinti, kad tai iš tikro ryškus ir prasmingas kultūros reiškinys, apimantis Lietuvą – nuo Druskininkų iki Palangos bei Zarasų. Šiemet jį prasmingai papildo latvių, lenkų ir Sakartvelo poetų vertimai. Almanache nerasime tik vilniečių autorių darbų – rinkinys  buvo sumanytas tam, kad skatintų, vienytų ir jungtų periferijoje kuriančius talentingus žmones, jau išleidusius pirmąsias knygas arba besiruošiančius tai padaryti.

                Belieka tik stebėtis  Vytauto Kazielos ištverme, nes devintoji knyga jau ne įvykis – tai jau istorija.

                 Nauji vardai

                 Kaip pasakoja  sudarytojas, šiemet norėjosi į almanachą pasikviesti naujų jaunų talentingų kūrėjų. Jei palyginsime su pernykščiu leidiniu, rasime septynias naujas pavardes.

                 Pati jauniausia poetė, debiutuojanti rinkinyje,  yra palangiškė  moksleivė Mūza Olimpija  Svetickaitė, aktyviai bendradarbiaujanti ,,Pašvaistėje“ ir kituose jaunimo leidiniuose, įvairių moksleivių kūrybos konkursų laureatė. Kai skaitai daugiažodį ir daugiasluoksnį jos eilėraštį ,,kraujo balutės“, narstai sudėtingų asociacijų ir metaforų tinklą, net sunku patikėti, kad autorė tik devintokė iš Palangos Senosios progimnazijos. Eilėraščiai ,,sinefilai“, ,,requiem“, ,,sepuku“, ,,žemiau nulio“ rodo autorės intelektą ir literatūrinę patirtį bei dramatiškai , per gamtos ciklus, kalba apie brandų gyvenimo kasdienybės suvokimą. Sąmoningai  ieškojau jauno žmogaus požiūrio. Būtent jauno žmogaus.  Ir,  žinoma, radau. Eilėraštyje ,,ryškalai“ lyrinis subjektas prisipažįsta: ,,vis  dar esu / ta  maža mergaitė / kaitroj įsikibus į mamą.“ O eilėraštis ,,cirkuliacija“, mano manymu, baigiamas su paaugliška ironija: ,,pavasaris yra metas, kai / atgyjame ieškoti protezų / privalomai šypsenai.“

                 O štai skaitydami  Ievos Rudžianskaitės tekstus turėtume žinoti, kad autorė VDU studijavo katalikų teologiją, vėliau baigė filosofijos magistrantūrą,  yra filosofijos mokslų daktarė ir dirba poezijos redaktore leidykloje ,,Kauko laiptai“. Šiemet Ieva išspausdino antrąją poezijos knygą, tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nare. Tad rimtas skaitytojas turi nusiteikti, jog prieš akis – rimta ir mąsli kūryba.

                  Ilgai ieškojau tinkamos citatos Ievos  poezijai apibūdinti. Drįstu siūlyti:

                  Sustingusi skruzdėlė

                  Iškelia ne menkesnę

                  Dualumo problemą

                  Nei sunkiasvoriai traktatai.

                  Žinoma, ši minties nuotrupa gali iliustruoti tik du dalykus: atsakingą  požiūrį  į kūrybą ir didelį darbštumą. Visa kita teks atrasti skaitytojui.

                   Almanacho skaitytojo laukia ir daugiau atradimų. Šių metų leidinyje sudarytojas elgiasi labai džentelmeniškai ir nekonkretizuoja  nei autorių amžiaus, nei gyvenamosios  vietos. Knygoje –  šešiolikos moterų kūryba. 

                  Suintriguoja Solveigos  Ska pseudonimas. Bet, sekdamas V. Kaziela, kalbėsiu tik apie tekstus.

                  Įdomu. Daug meilės gyvenimui. Daug daugtaškių… Intriguoja netikėti perėjimai  nuo žaidimo eilėraščio grafika iki seniausios poetinės formos – akrosticho. Poetines  ambicijas liudija rimta kūrybos intencija:

                  …rinkau gyvenimą

                  nuo žemės dulkės

                  iki paklydusios

                  žvaigždžių šviesos…

                  …išdalinau dainom jį

                  vėjams ir gėriau

                    iš lietaus… 

                Norintiems paskaityti daugiau  palinkėsiu susirasti rinkinius ,,Laimės taupyklė“ ir ,,Aukščiau savęs“.

                Molėtiškė Virginija Žvarėlaitė grįžta į almanachą po metų pertraukos. Eilėraštyje ,,Priekaištas“ Virginija žada:

                 Jei leisi gyventi – neberašysiu.

                  Bet rašo vis įdomiau…

                  Kristina Bačiulienė, Kauno Vinco Kudirkos progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja, poetinio Druskininkų rudens prizo laureatė, virtualioje Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus buveinėje apie savo kūrybą rašo: ,,Kai būtis užkabina, iššifruoju jos žodžius simboliais ir tropais.“ I. Rudžianskaitė jos minimalios apimties tekstus debiutinėje knygoje ,,Be skaičių“ vadina mažosiomis meditacijomis. Norisi pacituoti vieną tokių posmų:

                     Užsimiršiu,

                     kada nors

                      savo šapą

                        užnešus į kalną.

                  Viliją Visockienę, tautodailininkę, gamtos fotografę, žinojau ir kaip gabią žurnalistę, nes kartais pavartau ,,Utenio“ priedą ,,Dusetas“ bei ,,Zarasų kraštą“. Buvau skaitęs vieną kitą eilėraštį. Almanache V. Visockienė debiutuoja klasikiniais haiku, kuriuose ne tik stropiai suskaičiuota septyniolika skiemenų, bet laikomasi kitų reikalavimų: yra sezoninių žodžių, perteikiamas gamtos ir žmogaus ryšys. Vilijos haiku –  gyvenimo akimirkų stopkadrai, kuriuose atsispindi  būties filosofija. Tiesiog būtina pacituoti:

                         topoliai  žydi

                         sninga lėtai į taures

                         vyno nereikia.

                Taip gražu, kad ir  be  vyno gera…

                 Erikas Druskinas  debiutuoja ciklu ,,Dykumų dienoraščiai“. Bibliniai motyvai gražiai kontrastuoja su grafine tekstų forma. Atidesniam skaitytojui gal užklius vienažodėse strofose išskaidytos bendrą prasmę  turinčios dalelytės ,,vis / vien“ ar atskirti prielinksniai: ,,su / manimi“, ,,pas / tave“, bet tai auka meninei raiškai. Vis tiek įdomu.

                Uteniškiai

              Be paminėto E. Druskino, almanache dar rasite Rasos Milerytės, Petro Panavo, V. Kazielos ir R.Katinaitės-Lumpickienės tekstų.

            Regina vis dar čiulba ulba tarmiškai. Daug nerašysiu, nes pati autorė pataria: ,,neapstručyk mana ailėraščiais“ ir paaiškina: ,,navatni anys biškį“.

             P. Panavas tradiciškai vysto egzistencinius motyvus – prisimena vaikystės idiles, žiūri pro vienatvės langą ir prisipažįsta, kad ,,…dar noris pabūti / Po debesiu baltu ir kitokiais regėjimais“ ,ramstosi į Nalšios ir Deltuvos istoriją…

             R. Milerytė pernai metų almanache  papirko vienu tobulu ketureiliu. Šiemet iš visų jos tekstų man gražiausias  pasirodė trieilis, pavadintas ,,Himnas meilei“:

                 Meilė nugali viską.

               Pirmiausia  – tuos,

               kurie myli.  

                 Gerai poezijai daug žodžių nereikia.

                 V. Kazielos tekstai, spausdinti aštuntajame ,,Atokių stočių“ rinkinyje, išaugo  į ,,Alyvmedžius“, poezijos knygą, nominuotą geriausiųjų Metų knygų penkete. Šių metų almanache skelbiami tekstai pulsuoja gal net didesne jėga ir įtaigumu. V. Kaziela tęsia gyvenimo trapumo, meilės ir mirties temas, vis labiau išgrynindamas  formą, iki deimanto aštrumo nušlifuodamas žodžio skambesį. Štai frazė, nusakanti žmonių santykius:

                      atstumas tarp mūsų

                    net ne atstumas

                    tai trūkus uola.

                        O čia ketureilis apie meilę:

                        aš mylėjau tave

                        ir atstūmiau

                        ir sudeginau viską

                        kad būtų šviesiau.

                         Senbuviai

                Almanache yra grupė  autorių, kurių poetinis žodis  palaiko tam tikrą kūrybos lygio kartelę.

                Kai skaitai Viktoro Rudžiansko dešimties eilėraščių  ciklą ,,Apie išnykusį pasaulį“, tarsi girdi aksominį poeto balsą. Klasika arba beveik…

               O  kai perskaitai Edmundo Janušaičio eilutes, kad  ,,poezija / ne vien menas / kalti metaforas“, suvoki  –  tuoj Edmundas paims gitarą ir nuskambės nauja baladė…

               Iš polinkio į eilėraščio grafiką  atpažįstamas Mindaugas Švėgžda ar Tomas Vyšniauskas.

               Kasmet dėmesingai skaitau Viktoro Gulbino tekstus, Justo Jasėno poetines miniatiūras, Ritos Makselytės ir Silvijos Statkutės eilėraščius.

               Atsivertęs Algio Jakšto eiles, pirmiausia ieškau prasmingos gamtos detalės, taip derančios su jo  fotografijomis.

              Bet visada nutinka kas nors tokio labai netikėto. Šiemet siūlyčiau atkreipti dėmesį į radviliškietės Genovaitės Lukšaitės tekstus. Kad sudominčiau, pacituosiu eilėraščio ,,seni karalienės drabužiai“ pradžią:

                    Gyveno kartą bobulė, kuri nešiojo drabužius

                    pasiūtus iš blechų ir joptvajuchų,-

                    tyliu, nieko nesakau, kol nepakalbina.

                  Taip  sunarstomos visai įdomios metaforos…

              Emigrantai ir svečiai

                  Man pasirodė,  kad Diana Paklonskaitė, gyvenanti Airijoje, ankstesniuose savo tekstuose kalbėjo netgi su didesne nostalgija ir  tėviškės ilgesiu. Lyg susitaikymas skamba: ,,bandau pritapti, šypsotis / linkčioti…“, ,,apkabinu pasaulį /  nors iš tikrųjų norėčiau / tik vieną žmogų / stoties perone.“

               Sigitą Birgelį, gyvenantį Punske (Lenkija) ir vadovaujantį ,,Aušros“ leidyklai, kuri spausdina ir lietuvių knygas, daugelis uteniškių, dalyvavusių jo kūrybos pristatymuose, jau gali laikyti savu. Ir šiame almanache yra skaudžių atsidusimų: ,,Ne toj gimiau aš Lietuvoj.“ Bet geras poetas visada gyvenime moka surasti pozityvumo: ,,Tik noriu / pajusti tave / Alsuojančią / Vilniumi.“

            Dar reikėtų keletą žodžių pasakyti apie svečius.  Jau vien dėl to, kad jų kūrybą  į lietuvių kalbą vertė geri poetai. Marijos Duškos (Maria  Duszka) tekstus iš lenkų kalbos išvertė Birutė Jonuškaitė. Indros Brūverės ( Indra Brūvere) eiles iš latvių kalbos, o Annos Rancanės  (Anna Rancane) iš latgalių tarmės – Vladas Braziūnas. Nanos Kelekhidzės  (Nana Kelekhidze) ir Soso Meshvelianio  (Soso Meshveliani) poeziją iš kartvelų kalbos į rusų kalbą vertė Nana Devidzė (Nana Devidze) , o Regina Katinaitė- Lumpickienė –į lietuvių kalbą.

             Į žmogų,

             Tarsi į vandenį, reikia įbristi.

             Taip viename savo eilėraščių sako N. Kelekhidzė. Kartvelų  poezijoje visada daug išminties.

             ,,Atokios stotys“ tiesa naujus kultūros tiltus. Leidinys, sumanytas sutaikyti aukštaičius ir žemaičius, peržengė sienas…