Virginija Žvarėlaitė                    

   ***   

 Lukštas po lukšto. Vis

šviesėja, bet labiau

akis graužia.

Dar slysteli peilis, ir

įpjova.

Vis karsteli, bet kaip

be prieskonio.

Taip ir mylim abu.

Šiurendami lukštus,

nubraukdami nosį.

Aitrumose išlavinę skonį.

Į rudenį

*

Vasaros išnara gandro namuose. Tam kartui viskas.

*

Jauti savo nuogumą.

Sagas šermukšnio renki, o drabužis nesiūtas.

*

Nešildo ruduo ir nešaldo – tik liūdina.

Gena dulkėtais keliais

palei horizonto kryžiažodžius.

*

Ir nieko tau neatspėt, nieko nelaimėti.

Kasmet vis nuogiau rašosi.

Gyvenasi vis kampuočiau.

*

Vasara jau išsinėrus į rudenį. Aktas meilybės.

Tik keičiantis odai

pramoksti gyvent.

Net liūdnai.

***

Rūkas nulaižo langus.

Ir rankas, ir kojas.

Drėgni paakiai. Sveika nuo raukšlių.

Dabar žinai, kodėl nesenstu.

Daugiau nieko nebuvo.

Rūkas. Ruduo. Praeitis.

***

Tu – mano pieva,

priklausanti tik Dievui nuosavybės teise.

Ką išsinešiu, tėra

žolynų dulkės ant sniego.

Iš meilės išeinama tuščiom ir

su – dievu.

Meilei tereikia tavęs – kaip žemei

sniego.

***

Dar ne žiema, bet dangiška mana

 užpylė

pakrikusią žemę.

Žmonės ridenasi gumuliukais.

Kaip manų košėj – sunku nuryti. Net pastumiant.

Lengviausiai nuslysta tie,

kurie dar šilti.

Dangus iškrito. Dabar ir žemėj turbūt

Dievo daugiau.

O žmonių vis mažėja.

Ar stebėtis sen – ėjimu, kai niekada ir nebuvai jauna?

Veidas tampa mažesnis

už rankas.

Akys nusikelia į paširdžius.

Nebesvaigina pipirmėtė –

lieka pipirai. Alergija.

Kokybiški žmonės. Dar yra,

bet daugiau neatsiranda.

Kasdien geryn. Debesys,

nuotaikos, charakteris.

Jau ne tavo.

Prisiminimai nešioja patogią

avalynę.

Grožis dabar tik žodžiuose.

Ir jų vis daugiau.

Bet netelpa į jokią formą.

Todėl taškai, taškai, taškai…

Vandenį, kai veidą rytais

prausi.

                           2026 -ji