Chrystyna Voronyna

Poetės portretas iš Facebooko paskyros

Iš ukrainiečių kalbos vertė Algimantas Litvinas

CHRYSTYNA VORONYNA (ukr. Христина Воронина) – nuo Charkivo kilusi poetė, redaktorė, vertėja. Baigė ukrainiečių kalbos ir literatūros specialybę Charkivo nacionaliniame V. Karazyno  universitete. Yra dirbusi leidyklose, žurnaluose. Iš Ch. Voronynos minčių apie poeziją: „[J]i gali būti nesuprantama, nelogiška, chaotiška. Tokia, kuri atvaizduoja be pagražinimų. Netaiko žodžių prie ritmo ir sušukuotos prasmės“.

Vertėjas

* * *

visi, kurie tau kada pasitaikė,

turėjo reikšmės.

tie, kurie tau kaulus laužė –

sukūrė stuburą naują.

tie, kurie tavo kraują praliejo –

žemėlapyje nupaišė, kur laisvė išaugs.

tie, kurie nupjaustinėjo kūno dalis,

kurie degino odą

ir telefonu filmavo,

juokėsi tau rėkiant –

juos irgi grandinės kaustė.

tie, kurie tavo daiktus ėmė,

iš namų tempė,

iš ašarų tyčiojos –

iškėlė aukštai tavo balsą.

visi jie atvedė čionai, šion akimirkon,

kai oro prognozės pranešėjas

žemėlapyje rodo ramiai,

kaip tavo gerumo

debesys skrenda.

* * *

Mes čia,

kol dega vaifajus

ir dūžta tyla,

ir sukimba nervai

į vieną.

Mūsų raštija

ekranų šviesoj,

bendras tinklas

gyvenimo.

Tai ne žodžiai,

ne pranešimas,

tai kalbos srautai

ant mūsų kūnų,

ekranuose,

istorijoj.

Šis vaifajus

degs su mumis

ir po mūsų,

ir toliau,

įmontuotas

į serverį

dangaus.

* * *

girdžiu, kaip kažkur virš galvos

šnara raketa

sakau jai: nematau tavęs

o ji tyli

nes žino, kur skrenda

dingo

METŲ REZULTATAS

dvasia gyva

kol verda košė ant viryklės

kol yra kur išdėlioti savo mantą

kol kažkas žvelgia į tamsą

kol šalmas kol šarvas

kol smėlis delnuose

kol tau kažkas ištiesia riekelę duonos

ir padeda dubenėlį valgio šalia

kol kava karšta puodelyje

kol skalbyklė skalbia vaiko rūbelius

kol šviečia namukas su baterijom

kol norisi pasidaryti asmenukę

kol už internetą susimoki

kol neatmeni kiek kartų patyrei laimę

kol negirdėti šūvių

kol lėktuvų gausmas sveria daugiau už žodžius

kol pamažu svajonė išsipildo

kol žybt ir išsipildė

dvasia gyva ir pati skaičiuoja rezultatą

liūdi ir vaikšto visur

džiaugiasi ir skaičiuoja

2024

SUSITIKIMAS SU GYVENIMU

Ir dabar tu stovi,

ir žiema atsitraukia per pusę žingsnio.

Sniegas tirpsta,

atskleisdamas tiesą —

aštrią kaip peilis.

Pasaulis plaukia pro šalį

tarsi didelis banginis,

lėtai ir nesuvokiamai,

nekreipdamas į tave dėmesio.

Nei prašymų,

nei priekaištų.

Ištiesei ranką,

norėdamas pažaisti

su jo banginiuku,

palepinti

šilta mėsyte,

bet jis tiesiog nuplaukė tolyn,

vis toks pat

nežinomas,

nepažintas,

kaip ir prieš susitikdamas su tavim.

Ir dabar tu stovi.

* * *

Vieną kartą tai atsitiko,

ne nuo pirmadienio,

ne nuo naujų metų,

liovėsi kūne

atsiliepti

oro pavojus,

liovėsi

skaudėti

ir gąsdinti.

Ir tik siluetas

virš galvos,

negailestingas,

beširdis,

šahedas smogiamasis

danguje

priminė:

„Tu čia drąsinies,

bet tuoj

pamatysim,

kas tu tokia

iš tikrųjų

be gynybinių

įtvirtinimų galvoje“.

– – –