Tarp pilkųjų  kareivių

*Vytautas Kaziela „Juodi išbaidyti žvėrys“. 2025. 104 pusl. Leidykla „Slinktys“

Vytauto Kazielos poezijos knyga „Juodi išbaidyti žvėrys“ – tai vientisas, tamsus, egzistenciškai ir dvasiškai intensyvus poezijos ciklas, kuriame atskiri eilėraščiai veikia ne kaip autonominiai tekstai, o kaip viena ilga, fragmentuota kelionė. Knyga primena piligriminį ėjimą per ribines būsenas: tarp gyvybės ir mirties, tikėjimo ir abejonės, atminties ir užmaršties, jūros ir dykumos, kūno ir sielos. Tai ne skaitymui lengvai, o išbūvimui skirta poezija – ji reikalauja lėto tempo, įsiklausymo, leidimo tekstui veikti emociškai ir fiziškai.

Dėmesys knygoje telkiamas į ribines būsenas ir mirtį. Mirtis čia nėra vienkartinis įvykis – ji nuolat vykstanti būsena. Subjektas dažnai jaučiasi „jau miręs“, „mokosi mirti“, gyvena jos šešėlyje. Tai išreiškiama Hado, Letos, kito kranto, laivų, skeletų, perėjimo motyvais. Mirtis nėra sensacinga ar romantiška – ji kasdieniška, lėta, fiziška, susijusi su irimu, nuovargiu, dulkėmis.

Knygoje gausu krikščioniškų motyvų: Viešpats, Atpirkėjas, Avinėlis, Jeruzalė, malda, prisikėlimas. Tačiau tai ne dogminis tikėjimas, o pats kalbantysis nėra šventasis: įvardija save kaip „ne tarp teisiųjų“, „ne tarp šventųjų“, o „tarp pilkųjų kareivių“. Tai itin svarbi laikysena – vietoj moralinio aukštumo pasirenkama žmogiškoji, klystanti pozicija.

Ryškūs ir jūros bei dykumos motyvai: ir viena, ir kita siejama su pradžia, mirtimi, atmintimi, tuštuma, kol galiausiai abi susilieja. Tokie vaizdiniai skatina mąstyti apie gyvenimo ir laiko cikliškumą.

Emociškai nepaprastai stiprūs eilėraščiai „Motinos žemė“ ir „Tėvui“. Nors emociškai sodrūs, tačiau kartu ir santūrūs (šitaip būtų galima pasakyti apie visą knygą): nėra perspaustų metaforų, dirbtino graudulingumo, pataikavimo skaitantiems, visiškai atvirkščiai – vos keliais taikliais žodžiais eilėraščiai smelkiasi po kaulais.

Vėlesniuose skyriuose atsiranda karo patirtis: minos, povandeniniai laivai, vilko valanda. Kalbama ne apie konkretų karą, kartu tai ir vidinė būsena, kuri nesibaigia grįžus „namo“. Galima daryti apibendrinimą, kad knygoje kuriama universali traumos kalba.

Iš tokios apžvalgos gali atrodyti, kad knyga – niūri ir nyki. Iš tiesų kitaip – perskaičius „Juodus išbaidytus žvėris“ nutinka tai, ką sako kitos, ankstesnės V. Kazielos knygos pavadinimas – „Užklumpa šviesa“.

Rugilė Juodalksnė