KELIONĖ

Aldona Ruseckaitė

Poeto Vytauto Kazielos knyga „Kelionė“. Per akmenuotus kalnus, per plokščias lygumas, per žemę ir per Tėvynę Lietuvą. Kelionė su pamąstymais, eilėraščiais ir daugybe šio pasaulio nuotraukų. Puikių nuotraukų, kurias rodydamas skaitytojui, poetas atveria dar vienas savo širdies dureles.

Į knygą suglaustos trys dalys.

Pirmoji.. AMŽINOJI. „Viršukalnių sniego baltumo…“

Autorius prisipažįsta: „jeigu  lemta mirti, norėčiau numirti kalno viršūnėje… “. Įsižiūrėkime į nuotraukas: plonyčiai lyg siūlai priekalnių takeliai, kodėl jie neina tiesiai, o raitosi lyg upeliai: vingių vingiai, tuomet nukeliauti jais į tikslą daug toliau, rodos – žengtum ir nueitum, o ne… Vingiai. Tekstas apie tuos vingius – sunkius, kietus kaip akmeninės kalnų viršūnės, kai reikėjo daug jėgų, kantrybės, užsispyrimo išbristi iš sunkios ligos, kai širdingai vertinami žmonės su baltais chalatais, kai artimųjų meilė pakelia ir veda. Per didžiulius skausmus į kalnus, ne į fotelį, ne į rezignaciją – į aukštumas artyn dangaus. Pamokos mums visiems. Gyvenimo motyvacija. Ir nuotraukos – kalnai, jų snieguotos viršūnės, briaunos, akmenynai, jų šešėliai vandenyse ir „Sapnų slidininkas“, išniręs „iš pusšimčio metų senumo pūgos“, sugrįžęs per eilėraštį. Svajonė, begalinis ryžtas, viltis ir, žinoma, meilė gyvenimui. Su Dievu, malda, tikėjimu.

Antroji.  ĮKVEPIANČIOJI. „Kuo kvepia Lietuva“.

Čia Lietuva kvepia duona, šienu, žeme ir… eglišakiais, kai atsisveikiname. Galbūt tai jau istoriniai kvapai, kuriuos privalu palikti jaunajai kartai – ši norės nenorės – jos reikalas, bet palikti, kaip motina su balta skarele kepa duoną, o tėvas paauglį mokina su dalgiu pjauti lauką ir arti žemę. Tolimas laikas? Taip, tačiau tas laikas lieka amžinas. Ir lekia  eilėraštyje „elnias devinragis“, ir „senas vyras / įtempia lanką gyvastį savo“, ir „tebus mirtis nugalėta“. Tik mirtis negali būti nugalėta, nes eglišakių kvapas aštrus, bet mirtis, autoriaus žodžiais, yra „užkalbėta“, ir soduose dar žydi senutės, susiklaipiusios obelys, o palaukėje tebestovi apsamanojęs prosenelių ar senelių laikų kryžius, vienišiauja seni medžiai ir žėri vandenys. Kas fotoaparatu  užfiksuota – liks. Papasakoti. Palikti.

Trečioji. IŠEINANČIOJI. „Čia mūsų žemė, namai ir kapai“.

Neišeikite, neišvažiuokite, pasilikite Tėvynėje! „Meldžiu: neišvažiuok, nepalik

protėvių krauju aplaistytos žemės!“ – taip poetas kreipiasi į savo sūnų, bet kartu ir į visus jaunus žmones. Juk čia mūsų gimtinė, čia Dievo ir likimo skirta žemė. Ar per kasdienį šurmulį, per skubėjimą aplankome ir apkabiname savo motinas, ar artimiesiems nepamirštame sakyti, jog juos mylime?.. Kartokime gerus žodžius lyg per šv. Mišių linkėjimą – ramybės. O iš fotografijų žvelgia praeities Lietuva, sustojusi Lietuva ir ateities Lietuva. Matome gimtąsias trobas: visai apleistas, su išėjusiu gyvenimu, matome lyg ant slenksčio sustojusias – į kurią pusę pasuks, ar bus kas atgaivina, matome ir šviečiančius baltus, vis dar gyvus langus: „priešingi namo langai / lyg kino ekranai / pasakojo mūsų gyvenimus…“ – prabyla poetas. Ir šitie langai sukuria vilties žiburius, nes likę keliukai link trobų ir šuliniai prie jų, paslaptingos durys, jaukios gonkos – kviečia sugrįžti, gyventi, tikėti Lietuva. Mylėti. „Mano gyvenime nebuvo akimirkų, kad norėčiau iš čia išvažiuoti.“

Į tekstus reikia įsiskaityti, į nuotraukas įsižiūrėti, į eilėraščius įsigilinti. Toks yra šiame leidinyje Vytauto Kazielos kelias.