Rūta Suchodolskytė-Neniškienė

Gražių akimirkų muziejus

Situacija darosi neaiški

negaliu to pakęsti

norisi gyventi gražesniame

pasaulyje

sudedu jus į gražių akimirkų

muziejų.

Lentynėlėje – paveikslai,

trumpi atminties vaizdo įrašai,

prisilietimai…

Dažniausiai susižavėjimų lentynos

vargai ir džiaugsmai

vaikiškos kalbelės

mūsų kovos lauko artefaktai:

plaukai ant grindų, sudužusi stiklinė

tylėjimo akimirkos – neįgarsinti įrašai.

Atskirai – prasisukę vidiniai dialogai

šiuo metu – krūva neišrūšiuotos medžiagos:

renginiai, įvykiai

rankų paspaudimai

žodžiai atėję per mano klaviatūrą

saikingi pataikavimai

nenatūralumas.

Gražių akimirkų muziejų

reikėtų iškraustyti į kitas patalpas

nes kitaip nebus įmanoma

išrūšiuoti, atrinkti

kas svarbiausia

suteikti estetinį pavidalą.

Pasižiūriu į save

visa apkabinėta veidrodžiais

mažais veidrodėliais ant virvelių

kokio perkūno man viso šito reikia

aš mieliau pasėdėsiu ant upės kranto

laukdama savo lavono

visą šitą purvą ir duženas

išplaus vanduo

praplauks negyvėliai ir dėžės nereikalingų daiktų

švaru bus mano muziejuje:

daiktai ant lentynų

gražiai apšviesti

nuotraukos – paauksuotuose rėmeliuose

švarios grindys – ant jų nė vieno plauko

išvalyta upė – netgi išneštas ižas

kažką jos dugne tyliai

linguos augalai.

blykčios juos kartais lankančios žuvys

dugne gulės du tvarkingai

nugludinti akmenėliai.

Gražių akimirkų muziejuje

užsidegs šviesa –

jie visai arti vienas kito

upė ir muziejus

padebesiuose

vaizduotėje

galbūt ji netgi skalauja

jo langines.

*

Muziejaus saugomų vertybių sąrašą rasite čia:

– Paauksinti rėmeliai su rudaakio vyro nuotrauka;

– Balto drabužio kraštelis, jis priklauso mirčiai (nedera pešioti, nes gali visa pasirodyti);

– Vaikystės vaizdo įrašas „Tėti, pasuk“, kuriame tėvas paima ant rankų vaikus ir sukasi;

– Brolio nuotraukos – mažo, su pėdkelnytėm ir suaugusio girto, draugų išmesto prie durų. Pridėta gelbėjimo instrukcija;

– Kažkodėl šiuo metu neapčiuopiamas įsimylėjimo jausmas, susisukęs į gražų stiklinį rutulį. Čia pat ir knyga – romantizmo ir krikščionybės istorija, psichologijos pradžiamokslis neofitams;

– Kaspinėliais perrištų paslapčių popuri su neįgarsintu įrašu;

– Pundai raktų į neatidarytas jausmų dėžutes, labirintų, koridorių, durų atsarginiai išėjimai. Vaizdo įrašas, pažymėtas šauktuku;

– Lentelė „Nejungti, linijoje dirbama.“

Sąrašas pildomas, tuojau turėtų pasirodyti lankytojai.

*

Viena žmogaus svajonė buvo skraidyti. Kita – rašyti. Ir pamatė, kad rašant galima pakilti.

Aš skraidau

ne mažiau

kaip jūs

plevenat

nardau

nes man

patinka

švarūs ir gilūs

vandenys

aš rašau

nežinau

kaip į visumą

susijungia

vaizdas

kas tarp

kadrų įterpia

nematomą audinį

sukabina

padanges

upes

raides

į vieną

junginį

plevenantį

virš palangės

o palangė –

kaip prieangis

į nežinią

nebijok atsiverti,

nelaimėli…

Joninės

Žodžiai iš žmogaus lūpų – gilus vanduo, o išminties šaltinis – tekanti srovė.

Iš Patarlių knygos

Mano siela traukia vinį

iš varinės rudens nakties

kol mediena

dar nesutrūnijus

man jos niekas

įkalt nespės

karsto apvadas

baltas, nėriniuotas

tu guli atsimerkus šilkuos

tai tik badas, drąsi poete

tai tik pasaulis

lyg silkės pataluos.

Tu pajusi jo sūrų skonį

tu prarysi malonumus

o aplinkui renkasi žmonės

tave laidos ir rinks naujus.

Rinks kaip uogas, grybus ir rožes

rinks ir patys, nežinia kodėl

užuot mirę, rinksis grožį

kad atgimtų vėl ir vėl…

Veidrodžiuos rūkas pamažėle kyla

nedaug tėra išrinktų

pro paparčio žiedo tylą

prasibrauna piktų vėlių.

Jos įsisega tau į plaukus, šiaušia kasas

Vainikėliais jas prispaudžiam

tada sukasi aplink liepsnas.

Nugalėki naktį, nugalėki

žavesy, jaunyste, meilės alkana

Gyvenime, prieš mirtį laimėki

kupina rasos perlų kupina

pro šalį nužingsniuoja vasara

liepos ir žemuogių kvapais

meilė vejasi ją nuo pavasario

pakvipusią stebuklingais žiedais.

Tegu bėga, skuba, vejasi

gyvybė, pamatuota laike

tegu sukasi poros, dvejinasi

Lyg veidrodyje vandens ir ugnies

naktyje.

Politika

Savivaldybės, kurias valdo merai buvę policininkai, turėtų vadintis žandarmerijomis.

Alvydas Katinas

Žmogus gali gyventi

kaip detektyviniam filme:

„Žinai po to, kai mane sprogdino,

turėjau tokį skudurą – pasitiesdavau

tikrindamas mašiną“

„Šitom rankom nuo asfalto

smegenis gramdžiau,

o jie mane keturis metus

už nieką…“

Žmogus turi tilpti savyje

Jei netelpa

eina į kitus

į minią, į žmones, į politiką.

Mokausi valstybės valdymo meno

Subtilybių savivaldos epicentre

jei ne geltonos jos garbanos

kažin, ar taip ramiai sėdėtum

kabinetėlyje lyg vienoje ankštyje

pardavinėdama laisvą valią –

gyvenime pasitaiko atsidurti

šalia dvynių ir dviveidžių

Visos šios kovos praeis

lenta – ta pati

tik išsidėlioja

figūros vis kitom kombinacijom

partijos

amžinume tik laikinumas

užstrigęs rūdijantis

lyg pjūklas laikas

pjaunantis antrąją pusę

atsikelsim iš pelenų

katino myžalo

kai mumis perbėgs Šventosios vandenys

ligi kapiliarų raizginių uždusins

jos nebylių augalų muzika.

V. Kazielos nuotr