„Baltic Balkan“ vasarą nesiilsi: Japonijoje – sėkmingas turas, Čekijoje – svarbus festivalis

„Baltic Balkan“ išgyvena egzotinių kelionių per pasaulio muzikos aikšteles ir ryškių įspūdžių vasarą: nuo Čekijos elektronikos muzikos festivalio steampunk‘inėje gamykloje iki Japonijos, kurioje lietuvių trijulė klausytojus privertė pamiršti savo santūrią prigimtį. Apie vertingas pasaulines pažintis ir pabėgimus nuo žemės drebėjimo iki meškų, pasakoja „Baltic Balkan“ vokalistas Linas Starkus-Lencas.

Lencai, „Baltic Balkan“ ką tik surengė nepamirštamą turą Japonijoje. Jau pavyko grįžti į realybę ar dar mintyse valgote žalią žuvį Tokijo turguje?

Grįžome prieš savaitę, kitą dieną jau koncertavome, šią savaitę – dar trys koncertai, viskas normaliai, tokia intensyvi ši vasara. Įspūdžiai dar nespėjo susigulėti. (Juokiasi.)

Pastarąjį kartą Japonija dovanojo neeilines patirtis. Buvo ir sieros vonios pirtyse, kuriose tavo tatuiruotės kelia įvairių asociacijų, ir nameliai – lyg iš animacinių filmukų. Ką naujo patyrėte šįkart?

Daug įdomių dalykų – tokių, kaip viesulo laukimas arba žemės drebėjimo išvengimas. Sutapo, kad išvažiavome tą dieną, kai viesulas keliavo nuo Tailando link Tokijo. Jis praslinko pro šalį, bet įvyko žemės drebėjimas, kurio irgi išvengėme. Nors, tiesą sakant, norėjau pajusti, ką reiškia, kai stipriai dreba žemė, pastarąjį kartą irgi drebėjo, bet ramiau.

Pati Japonija nepasikeitė – ji tebėra tokia pati gera, nuostabi, tik atsirado daugiau turistų. Anksčiau šią šalį aplankydavo 10 milijonų turistų per metus, dabar tiek jų apsilankė jau iki balandžio. Mes nevykome į turistines vietas – jas apžiūrėjome ankstesniais metais. Nors, žinoma, neišvengėme žuvies turgaus ir šventyklų, taip pat aplankėme Olimpinių žaidynių, čia vykusių 1964-aisiais, stadioną, kurį projektavo, kaip paaiškėjo, mūsų booker‘io tėvo geras draugas. Grįžome ir į pirtis. Nors lauke oro temperatūra buvo +35 ir beveik 100 procentų drėgmės, bet vis tiek ėjome: po pirties pasijunti švarus, išsivalęs.

Šįkart labiau fokusavome dėmesį ne į šalies pažinimą, bet į muziką. Gimė daug naujų kontaktų – susipažini su žmonėmis, kurie pažįsta kitus žmones ir užsimezga gražios bendradarbiavimo idėjos. Atsirado pasaulinių ryšių, kurie labai intriguoja. Kalbame apie kitus metus, yra užmesta daug meškerių. Mūsų pasirodymai Japonijoje nesibaigia – atsiranda dar daugiau festivalių, daugiau kitų miestų.  Sulaukėme užklausų dėl mūsų remiksų, bendrų pasirodymų. Lapkritį į savo renginį Lietuvoje pasikvietėme japoną muzikantą…

Japonai – labai atviri, ir taip pat atvirai priima tai, ką tu darai. Jie nori dar, jie nori bendradarbiauti,  tas jų atvirumas labai šauniai susipina į bendrus reikalus ateity.

Kaip jus sutiko japonai klausytojai?

Didelį įspūdį paliko tai, kad jie mus atsimena, mūsų laukia, žino mūsų dainas, net ir naujausias! Į koncertus rinkosi žmonės su mūsų marškinėliais. Atrodo, Japonija – taip toli, ir ten visko labai daug vyksta, bet jie seka mūsų veiklą. 

Turo afišose „Baltic Balkan“ vardas buvo užrašytas didžiausiomis raidėmis. Buvote renginių headliner‘iai?

Tos didelės raidės labai džiugino. Na, mes – ne pirmi ir ne paskutiniai europiečiai, kurie skrenda koncertuoti į Japoniją, kultūriniai mainai nuolat vyksta. Tačiau lietuvių pasirodymai ten dažniausiai yra integruoti į kitus renginius: muzikantai prisijungia prie parodų, menininkų delegacijų. Tiesiog vykti ir rengti šou nėra įprasta praktika, nes Japonija nėra komercinė šalis, kuri turėtų didžiules sales. Mes Vilniuje vis skundžiamės, kad nepakanka erdvių, kuriose tilptų tūkstantis ir daugiau žmonių. Jų koncertinės erdvės dar mažesnės, fiziškai nėra vietos, o klausytojų susirenka labai daug. Ir stovi žmonės gatvėje, eilėse, kurios juda pagal principą „vienas išėjo – vienas įėjo“. Iš dalies gaila, nes norisi savo muzika pasidalinti su kuo daugiau žmonių, bet dėmesys – didžiulis. Kadangi ten buvome prieš porą metų, daug kas sugrįžo ir šįkart, bet atėjo ir labai daug naujų žmonių.

Stebino jų reakcijos. Na, per mūsų vakarėlius taip jau būna, kad visi sušoka batus, salę palieka šlapi. Japonijoje tai – neįprasta, jie pakankamai santūrūs: šypsosi, mojuoja, bet kad šėltų – taip nebūna, bet taip buvo mūsų koncertuose. (Šypsosi.) Turo organizatorius vis kartojo, kad tai – unikalu. Glosto širdį, kad galime sukurti tokią atmosferą Japonijoje, kuri gana konservatyvi.

Per jūsų koncertus iš rankų į rankas keliauja ir kontraversiškas, ir kone sakralus baltapūkio šuniuko Pičkos paveikslas, apklijuotas gintaru. Ar vežėtės jį ir į Japoniją?

Žinoma! Šuniukas – simbolis, keliautojas, japonai jį atsimena puikiai, ženkliukai su šuniuko nuotrauka ėjo saujomis, visi iškart klausė, ar šuniuką atsivežėme? (Juokiasi.)  Beje, su gyvūnais susiję ir daugiau patirčių.

Važiavome už miesto, prie Fuji kalno – pas tokius pankus, kurie persikėlė gyventi į kaimą, nes juos išgąsdino prieš keliolika metų įvykęs didelis cunamis. Aš daug ką matęs, bet buvo, kas nustebino. Sako, žiūrėk – gyvatė butelyje. Na, būna tokių dalykų gėrimų parduotuvėse. Bet šita gyvatė juda! O jie: „Mes ją čia, krūmuose pagavome, bus vaistai…“ Važiavome maudytis prie upelio – jie pasiėmė didžiulį purškalą. Kam jis? Sako, – nuo meškų: „Jos neina į kaimą, bet aplink gyvena, gali užsukti atsigerti iš upelio, tai reikia turėti…“ (Juokiasi.)

Netikėta ir tai, kad nuvažiuoji į mažesnį miestelį, kokį penkių tūkstančių gyventojų, ir  staiga stovi kultūros namai, vietiniai menininkai pardavinėja savo keramiką, stiklą, rengia koncertus, o šalia – meskalio parduotuvė, kurioje – 40 skirtingų meskalio rūšių, kokių niekur nerasi. (Juokiasi.) Japonų atvirumas pasauliui – žavingas.

Iš jūsų įrašų socialiniuose tinkluose galėjo susidaryti įspūdis, kad visą laiką valgote…

Taip. (Juokiasi.) Japonų kultūros dalis yra jų virtuvė. Standartiniuose namuose bus nebent mikrobangų krosnelė ir plautuvė – daugiau nieko nėra, nes jie nevalgo namuose, nebent turi mažus vaikus, o vyresni žmonės grįždami iš darbo užsuka į pirtį, paskui mieste pavalgo ir eina miegoti. Taigi, mes išsinuomojome namą, kuriame nebuvo normalios virtuvės, bet turėjome labai gerą gidą. Jis vedė per vietas, kuriose nei sykio nenusivylėme skoniu ar kaina – viskas faina, maistas superinis.

Ši vasara „Baltic Balkan“ darbotvarkėje – ypač intensyvi. Daug solinių koncertų, pasirodymų svarbiose užsienio aikštelėse. Prieš Japoniją dar spėjote pašokdinti ir Čekiją?

Šias mūsų gastroles iš dalies finansavo LATGA, esame labai dėkingi asociacijai už tai, kad galime pristatyti pasauliui autorinę muziką, kurią sukūrėme Lietuvoje. Turėjome garbės dalyvauti ir didžiausiame Čekijos elektroninės muzikos festivalyje „Beats 4 Love“ Ostravoje. Visas miestas iš to gyvena, džiaugiasi lankytojais. O festivalis vyksta senoje metalo ir angliakasybos gamykloje. Visiškai steampunk‘inė aplinka, surūdyję vamzdžiai, konvejeriai. Atrodo lyg dekoracijos, pastatytos filmuoti sendintų spalvų filmą – iškart paruošta sepija. Bet viskas tikra, kažkada veikė. Miestas – baisus, nuobodūs penkiaaukščiai, senamiesčio – vos vos, bet ta gamykla – wow, dar kai viskas sušviesta, mirksi ir skamba – labai gerai.

Ten dalyvauja gal 800 atlikėjų, mes gavome didelę sceną ir patį geriausią pasirodymo laiką. Buvo faina pamatyti, kad žmonės susirinko būtent mūsų pasiklausyti, nors aplink tiek daug visko vyksta – milžiniška pasiūla, žinomi drum‘n‘bass, techno aikštelių vardai ir kiti dalykai. Vėliau sulaukėme smagaus čekų komentaro: „Visame šiame techno ir elektronikos vandenyne surasti čigoniškos beprotybės salą buvo labai malonu.“ (Juokiasi.)

Festivalyje vėlgi įvyko naujos pažintys, su jamaikiečių žvaigžde Mad SAM ir kitais atlikėjais sutarėme įrašyti bendras dainas, organizatoriai užsiminė, kad kitais metais vėl ketina mus kviestis.

Iš tiesų šis laikas – labai intensyvus. Vos grįžome iš Čekijos – kitą dieną grojome Kernavės amatų festivalyje, tada turėjome dieną susikrauti lagaminams ir išskridome į Japoniją. Grįždami parą praleidome Stambule, vykome į miestą pasidžiaugti Turkijos prabanga. (Juokiasi.) Po Japonijos Turkijos kainos pasirodė kosminės, nes Japonijoje viskas tikrai pigu: gausiai papietausi už 9 eurus, įskaitant bokalą, o Stambule už kebabą sumoki 36 eurus. Buvome šokiruoti, nekartotume. (Juokiasi.) Bet galvoje sukosi ne tik mintys apie maistą – jau ten būdami ruošėmės kitos dienos pasirodymui Lietuvoje.

Rugpjūčio 16 d. dar laukia Palangos „OLDMAN“?

Tai bus mūsų tradicinis vasaros pasirodymas Palangoje, vykstantis jau kelis metus iš eilės ir visą laiką pradžiugina ten susirenkantys žmonės. Atrodo, Palanga – kurortas, žmonės keičiasi, bet į mūsų koncertą kaskart ateina ir tie patys: arba jie leidžia atostogas pajūry kaip tik tokiu metu, arba atvyksta specialiai dėl mūsų. (Šypsosi.) Mainais pradžiuginsime visus mūsų mini albumo programa. Visai mūsų grupei – tiek man, tiek Linui Masiui-Namui ir Mariui Kneipferavičiui-Maruliui tai yra itin svarbus etapas, kuris vyksta po albumo įrašymo, jį pristatančiame ture. Ir šiaip mūsų programa yra atsinaujinusi, atsiranda naujų remiksų, naujų dainų. Tai vyks ir „Oldman“ Palangoje. Žinoma, bus ir tradiciniai pasilaistymai nuo scenos, ir pajodinėjimai. Palangoje yra žmogus, kuris ateina į kiekvieną koncertą ir panešioja ant pečių. (Juokiasi.) Visada smagu groti ten, kur žmonės poilsiauja, gerai leidžia laiką, nes nuotaika atostogų metu – pakylėta, o jei dar prisidedame patys… Visa tai džiugina ir akį, ir sielą, ir kūną, kai matai laimingus žmones. Tai bus mūsų vasaros sezono viešų renginių uždarymas, prasidės pasiruošimas didiesiems rudens pasirodymams. Reikia pasilinksminti taip, kaip dera!